Gegužę Valdovų rūmuose pranešimą apie Dresdeno rezidencinę pilį XXI a. ir muziejaus įrengimo paminkliniame pastate problemas skaitė Dresdeno valstybinių meno rinkinių generalinio direktoriaus pavaduotojas, Dresdeno rezidencinės pilies bei Žaliųjų skliautų lobyno ir Šarvų bei ginklų kameros direktorius, Dresdeno technikos universiteto garbės profesorius, Vokietijos dailės istorikas ir muziejininkas, ilgametis Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų rūmų atkūrimo bei ekspozicijų įrengimo konsultantas profesorius daktaras Dirkas Syndramas. Buvo pasirašyta ir ilgalaikio bendradarbiavimo sutartis tarp Dresdeno valstybinių meno rinkinių – Dresdeno rezidencinės pilies ir Nacionalinio muziejaus Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų rūmų. Prof. D. Syndramo mintys apie Dresdeno pilies atkūrimą bei pritaikymą šiandienos kultūros poreikiams aktualios ir Valdovų rūmų atkūrimo projektui ir Lietuvos muziejinės infrastruktūros plėtrai. Pateikiame skaitytojams kelias Nacionalinio muziejaus Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų rūmų direktoriaus dr. Vydo Dolinsko pastabas apie susitikime su svečiu aptartas aktualijas.
Prof. Dirko Syndramo pranešimas apie Antrojo pasaulinio karo pabaigoje sunaikintą Dresdeno pilies prikėlimą naujam muziejiniam gyvenimui buvo surengtas kaip Europos valstybių valdovų rūmų pristatymo programos, įgyvendinamos nuo 2003 m., renginys. Tai buvo 22-as viešas Lietuvos kultūrinės ir akademinės visuomenės susitikimas su Europoje žinomu ekspertu, pristačiusiu jo realizuojamą istorinės rezidencijos regeneracijos projektą. Prof. D. Syndramas – kompetentingas mokslininkas, patyręs muziejininkas, sukūręs Bylefeldo taikomosios dailės muziejų, o dabar parengęs koncepciją ir realizuojantis kompleksinį Dresdeno rezidencinės pilies atkūrimo ir muziejinių ekspozicijų įrengimo projektą. Todėl į jo pastebėjimus, galimas paraleles su Valdovų rūmų atkūrimo projektu būtina atkreipti atidesnį dėmesį, pasimokyti, pasisemti patirties.
Pranešime prelegentas akcentavo, jog atkuriant sunaikintą ar apgriautą istorinį objektą (rūmus ar pilį), privalu, kad atgijusiame objekte būtų istorines jo funkcijas atspindintys tinkami eksponatai ir ekspozicijos, pirminę paskirtį primenantis veiklos pobūdis. Jo manymu, barokiniuose rūmuose netinka rodyti Azijos ar Afrikos aborigenų meno. Todėl kritiškai vertintinas Berlyno rūmų atkūrimo ir pritaikymo projektas, nors ir suprantami tokio sprendimo argumentai: Berlynas nori rodyti kolekcijas, kurių neturi kur saugoti uždarius Dahlemo muziejus. O Valdovų rūmų ekspozicijos ir veikla atitinka Dresdeno pilies ir daugelio kitų istorinių rezidencijų regeneravimo Europoje idėjas – rūmuose pristatyti dvaro kultūrą ir paveldą, dinastijos ir valstybės istoriją. Privalomas atributas – rezidencijos klestėjimo epochas atspindintys reprezentaciniai interjerai, jų istorinis dekoras. Tik taip gali būti aiškiausiai atspindimos istorinės paminklo funkcijos. Kitu atveju atkūrimas nepateisinamas, nes istoriniams rinkiniams ar muziejinėms vertybėms eksponuoti, jei jos neturi ryšio su konkrečiu pastatu, lengviau sukurti sąlygas pastatant modernų pastatą nei atstatant sunykusį paminklą. Nebent tokio sprendimo reikalautų urbanistiniai argumentai.
Prof. D. Syndramas priminė, kad Dresdeno pilies atkūrimas ir ekspozicijų įrengimas finansuojamas tik iš Saksonijos valstybės biudžeto. Planuojama, kad iš viso į Dresdeno rezidencijos atstatymą ir įrengimą bus investuota apie 1,2 milijardo litų (neįskaičiuotos Vokietijos Demokratinės Respublikos laikų investicijos). Dresdeno pilis yra didesnė nei Valdovų rūmai Vilniuje, bet jos atkūrimo sąlygos geresnės – buvo išlikusios sienos, neprireikė didelio masto archeologinių tyrimų, stabilus gruntas leido atsisakyti sudėtingos polių sistemos ir kitų sudėtingų inžinerinių darbų. Tačiau puošniems vėlyvojo baroko interjerams atkurti reikėjo didesnių išlaidų. Iš pradžių Dresdene ir Vokietijoje yra buvę diskusijų dėl Saksonijos sostinės rezidencijos atkūrimo prasmės, bet ilgainiui dauguma visuomenės atstovų suvokė objekto istorinę ir simbolinę reikšmę, tad didesnių nesutarimų viešojoje erdvėje nebekyla.
Dresdeno pilies muziejinės ekspozicijos ir pasirenkamos temos yra panašios į Valdovų rūmų: eksponuojami istoriškai susiformavę rinkiniai, pristatoma Saksonijos valstybės raida, Vetinų dinastijos istorija, Dresdeno miesto ir rezidencijos raida, meno ir kitų rinkinių formavimo tradicija, europinis kontekstas, dalis patalpų rekonstruota atkuriant reprezentacinius interjerus ar jų fragmentus. Dalis vidaus erdvių atkurta nuo nulio, neturint užtektinai medžiagos, einant analogijų keliu. Valdovų rūmuose įrengiama istorinė ir archeologinė ekspozicija, pristatanti Valdovų rūmų raidą valstybės ir dinastijų istorijos kontekste. Čia bus rodomi ir istoriniai rinkiniai – archeologiniai radiniai. Valdovų rūmuose atkurta dalis interjerų, kuriuose bus reprezentuojamos Lietuvos didžiųjų kunigaikščių rezidencijos erdvių istorinės funkcijos, rodomi atitinkamų epochų – gotikos, Renesanso, baroko – taikomosios ir vaizduojamos dailės kūriniai, rengiami būdingi dvaro kultūros pristatymui renginiai, edukacijos programos.
Dresdeno ir Vilniaus rezidencijos skiriasi tuo, kad Dresdenas išsaugojo vertingus ir istoriškai dokumentuotus meno rinkinius. Jų rodymas yra svarbiausias pilies atstatymo tikslas. Valdovų rūmų atveju dauguma istorinių rinkinių prarasta, jie sunaikinti. Tačiau kaip kompensacinė priemonė čia naudojami autentiški tos vietos archeologiniai radiniai (nors ir nedokumentuoti rašytinių šaltinių) bei ikonografinė medžiaga, pristatanti po pasaulį pasklidusias ir Lietuvos valdovams priklausiusias vertybes. Tokiu būdu šie istoriniai lituanistiniai klodai grąžinami į kultūrinę apyvartą, tampa nacionalinės savimonės dalimi.
Istoriniams interjerams atkurti ir moksliškai pagrįstai ekspozicinei vizijai sukurti Vilniuje panaudotas daugelyje kitų Europos šalių praeityje sunaikintų ir atkurtų rezidencijų išbandytas metodas – sukaupti naują identišką ar panašią, konkrečius kriterijus atitinkančią vertybių kolekciją. Geriausias tokio metodo pavyzdys – Krokuvos Vavelio karališkoji pilis, kurioje prieš 100 metų pradėta kaupti nauja interjero vertybių kolekcija. Šiandien Vavelio rinkinys yra vienas įspūdingiausių Lenkijoje ir Vidurio Europoje, nors jame nėra nė vieno su šia pilimi susijusio baldo ar paveikslo.
Įdomi prelegento pastaba, kad kai kurios Dresdeno pilies erdvės sąmoningai atkuriamos retrospektyviai, t. y. ne tokios, kokios buvo iki sunaikinimo 1945 m., bet tokios, kokios egzistavo XVII ar XVIII a. pradžioje (pvz., Didžioji salė, koplyčia ir kt.), didžiausio klestėjimo metu. Dresdene atkuriama tai, kas buvo sunaikinta ar pakeista prieš 300 ar daugiau metų. Valdovų rūmų atveju atkuriama tai, kas sunaikinta prieš 200 metų. Tad oponentų teiginiai, kad Valdovų rūmų atkūrimas yra anachronizmas, kad metodiškai neatitinka europinių paminklosaugos reikalavimų, yra beviltiški, neparemti realiais faktais. Kaip liudija Dresdeno pavyzdys, europinė praktika kartais yra gerokai liberalesnė nei Lietuvoje taikomi standartai. Ypač jei kalba eina apie išskirtinius objektus, svarbius valstybės, tautos, miesto praeities liudytojus.
Atkreiptinas dėmesys į Dresdeno ir Vilniaus rezidencijų istorinės raidos bei tarpusavio ryšių kontekstus, kurie suaktualina Saksonijos sostinės patirtį. Istoriniai dinastiniai ryšiai tarp Lietuvos ir Saksonijos siekia XIV–XV a., kai Jogailos sesers Aleksandros duktė Cimbarka ištekėjo už Saksonijos hercogo Ernsto. 1496 m. Leipcige įvyko ir Saksonijos hercogo Georgo vestuvės su Lietuvos ir Lenkijos valdovo Kazimiero Jogailaičio dukterimi Barbora, kuri su vyru 38 metus gyveno Dresdeno pilyje. Hercogas Georgas turėjo Gediminaičių ir Jogailaičių kraujo, nes buvo Jogailos sesers proprovaikaitis. Nuo 1697 m. iki 1763 m. su pertraukomis Saksonijos hercogai, Šventosios Romos imperijos kurfiurstai bei Lenkijos karaliai ir Lietuvos didieji kunigaikščiai buvo tie patys saksų Vetinų dinastijos atstovai – Augustas Stiprusis ir jo sūnus Augustas III. Saksų valdančiosios dinastijos narys buvo svarstomas ir kaip vienas iš galimų kandidatų į Lietuvos karaliaus sostą. Saksoniją ir Lietuvą, Dresdeną ir Vilnių nuo seno jungė kultūriniai, meniniai, prekybiniai ir kiti ryšiai. XVI a. pirmojoje pusėje vienas iš ryškiausių Dresdeno renesanso kūrėjų buvo italų menininkas Giovanni’s Maria Mosca Padovano, kuris dirbo ir Vilniuje: po gaisrų atstatė katedrą, kūrė antkapius ir medalius, Žygimanto Senojo ir Bonos Sforcos laikais prisidėjo puošiant renesansinius Lietuvos didžiųjų kunigaikščių rūmus. Dresdeno meno rinkinius XVIII a. papildė ir Lietuvoje buvę kūriniai, o lobyne, šarvų ir ginklų rinkiniuose iki šiol esama nemažai su Lietuva susijusių vertybių. Dresdeno paveikslų galerijos kūrinių rėmai dažnai papuošti ir Lietuvos heraldiniais ženklais, o Vyčio herbų, liudijančių bendrą Lietuvos ir Saksonijos istorijos atkarpą, Dresdene išlikę daugiau nei Vilniuje. Dalis Saksonijos valdovams priklausiusių vertybių yra patekusios ir į Valdovų rūmų muziejų (pvz., XVII–XVIII a. stiklo taurės su Lietuvos, Lenkijos ir Saksonijos heraldika). Identiška yra abiejų rezidencijų – Dresdene ir Vilniuje – genealogija, panaši jų istorinė raida, plėtros tendencijos, sunaikinimo, perstatymų ir atkūrimo istorija, skirtingi tik šių darbų mastai ir sąlygos. Todėl daugeliu atvejų geriau dokumentuota Dresdeno pilies istorija gali padėti atskleisti neužtektinai pažintus Vilniaus rūmų raidos aspektus (pvz., valdovų kolekcionavimo tradicijas, dvaro ceremonijas ir kasdienį gyvenimą, istorines erdvių funkcijas).
Prof. D. Syndramas, susipažinęs su Valdovų rūmų istorija ir atkūrimo projekto įgyvendinimu, nuo 2005 m. būdamas Valdovų rūmų atkūrimo konsultantas, atkreipė dėmesį į artimą Vilniaus ir Dresdeno rezidencijų simbolinę reikšmę. Abi jos yra pagrindiniai Lietuvos ir Saksonijos valstybių reprezentaciniai simboliai, istorijos ženklai, sostinių svarbiausi akcentai, dokumentuojantys reikšmingus tautų praeities faktus, ryšius su Europa. Abiejų rezidencijų atkūrimas pagrįstas siekiu atkurti nacionalinės reikšmės istorijos ir kultūros paminklus, kaip valstybės ir tautos praeities simbolius, svarbius regimus ženklus, formuojančius nacionalinį identitetą ir stiprinančius istorinę atmintį. Dėl istorinio krūvio, simbolinės reikšmės, patogios topografinės padėties, ekspozicijų originalumo ir patrauklumo, tam tikro paslaptingumo, susijusio su legendine praeitimi ir atkūrimo peripetijomis, net dėl oponentų kritikos tiek Dresdeno, tiek Vilniaus rūmai neabejotinai bus gausiai lankomi turistų, jie geriausiai reprezentuos valstybės istoriją ir kultūrą. D. Syndramas pridėjo, kad ir rinkinių išskirtinumas prisidės prie Dresdeno pilies ir Valdovų rūmų Vilniuje patrauklumo. Dresdeno atveju – tai lobynas, šarvai ir ginklai, numizmatika, o Vilniaus atveju – tai senieji mūrai, organinės kilmės archeologiniai radiniai, keramika, radinių eksponavimas radimo vietoje, naujai suformuotos įspūdingos gobelenų, baldų kolekcijos. Muziejaus populiarumui svarbus nuolatinių ekspozicijų patrauklumas, kontekstinis eksponatų pristatymas. Valdovų rūmų istorinė ir archeologinė paroda numatyta kaip kompleksinė integrali ekspozicija, kurioje radiniai būtų pristatyti kartu su maketais, piešiniais, brėžiniais, ikonografine ir kita lyginamąja medžiaga, o platesnė kontekstinė Lietuvos istorijos, valdovų asmenybių informacija pateikta kompiuteriniuose terminaluose. Vertingiausi ir informatyviausi eksponatai turi būti išskirti komentuojant, kokias išvadas jie leidžia padaryti apie rūmų ir valstybės istoriją, užsakovą, menininką. Anot prelegento, svarbus muziejinės veiklos aspektas – kvalifikuotos ekskursijos, kelių lygių edukacinės programos, kultūriniai, protokoliniai ir kiti valstybę reprezentuojantys renginiai, atskleidžiantys istorines gyvenimo formas. Tokius pastebėjimus girdėti buvo malonu, nes Valdovų rūmų muziejus nemažą minėtų veiklos formų sėkmingai įgyvendina.
Dresdeno pilies direktorius akcentavo, kad atkurtuosiuose Valdovų rūmuose būtų galima Lietuvoje pristatyti lituanistinius ir kitus vertingiausius rinkinius iš garsiausių pasaulio muziejų, nes čia numatyta sukurti tinkamas sąlygas senajam paveldui eksponuoti (mikroklimato režimas, saugumas, istorinė aplinka). D. Syndramas pabrėžė, kad jei Dresdeno pilis ir apsispręs Lietuvoje parodyti savo unikalių rinkinių dalį, tai galės būti eksponuojama tik Valdovų rūmuose, nes nesusijusioje su valdovų aplinka erdvėje tokia paroda prarastų aktualumą. Jis pateikė pavyzdžių, kaip Dresdeno pilies rinkiniai buvo eksponuojami kitų Europos šalių istorinėse rezidencijose – pvz., Versalyje, o ne Orsė muziejuje ar Pompidou centre Paryžiuje. Vienas pirmųjų parodinių projektų atvertuose Valdovų rūmuose turėtų tapti paroda iš Dresdeno pilies rinkinių, skirta bendram Saksonijos, Lietuvos ir Lenkijos valdovui Augustui Stipriajam.
Vydas Dolinskas
Straipsnis publikuotas savaitraštyje „Literatūra ir menas“, 2011-06-03, Nr. 3334
