Tarptautinė mokslinė konferencija

Pradžia  |  Lankytojams  >  Renginiai  >  Tarptautinė mokslinė konferencija

Tarptautinė mokslinė konferencija

Lietuva–Lenkija–Švedija:

Europos dinastinės jungtys ir istoriniai-kultūriniai ryšiai

Skiriama Jono Vazos ir Kotrynos Jogailaitės vedybų 450 metų sukakčiai

2012 m. sukanka 450 metų nuo 1562 m. spalio 4 d. Vilniuje įvykusių Lenkijos karaliaus ir Lietuvos didžiojo kunigaikščio Žygimanto Augusto sesers Kotrynos Jogailaitės ir Suomijos kunigaikščio Jono Vazos vedybų. Šios jungtuvės paliudijo Žygimanto Augusto tarptautinės politikos posūkį nuo Pietų ir Vidurio Europos į Šiaurę – Baltijos jūros regioną. Užmegzdamas dinastinius ryšius Švediją valdžiusiais Vazomis, Lenkijos ir Lietuvos valdovas tikėjosi įgyti sąjungininką kovoje su Maskva dėl Livonijos. Švedija taip pat puoselėjo dominavimo Baltijos jūros regione planus. Dėl Švedijos vidaus problemų šis dinastinis ryšys davė vaisių kiek vėliau, kai nuo sosto buvo nuverstas Jono Vazos vyresnysis brolis Švedijos karalius Erikas XIV. Taip 1569 m. Jonas Vaza karūnuotas Švedijos karaliumi Jonu III Vaza, o Kotryna Jogailaitė tapo Švedijos karaliene. Jau 1566 m. jiems gimė sūnus Žygimantas, kurio kandidatūra į Abiejų Tautų Respublikos valdovo, t. y. Lenkijos karaliaus ir Lietuvos didžiojo kunigaikščio, sostą nuo 1576 m. buvo pradėta atvirai svarstyti Švedijos ir Abiejų Tautų Respublikos diplomatų derybose. Vienu svarbiausių argumentų buvo Žygimanto Vazos kilmė ir giminystės ryšiai su besibaigiančia Gediminaičių-Jogailaičių dinastija. Švedų princo Žygimanto Vazos išrinkimui karštai pritarė ir Abiejų Tautų Respublikos valdovo Stepono Batoro, Vengrijos (Transilvanijos) kunigaikščio, žmona Ona Jogailaitė, Žygimanto Vazos teta. Pats Švedijos karalius Jonas III Vaza nurodė auklėti sūnų taip, kad ateityje jis galėtų valdyti abi valstybes – ir Švedijos Karalystę, ir Abiejų Tautų Respubliką. Po Stepono Batoro mirties – 1587 m. Žygimantas Vaza buvo išrinktas Lenkijos karaliumi, o 1588 m. pripažintas ir Lietuvos didžiuoju kunigaikščiu.

Jono Vazos ir Kotrynos Jogailaitės jungtuvės, įvykusios Vilniaus katedroje ir iškilmingai švęstos Lietuvos didžiųjų kunigaikščių rūmuose Vilniaus Žemutinėje pilyje, tarsi įkūnijo dviejų dinastijų – Jogailaičių ir Vazų – giminystę bei sąjungą ne tik sunkiame Livonijos kare (1558–1584), bet ir po 16 metų įvykusį monarcho valdžios Abiejų Tautų Respublikoje perdavimą Vazų dinastijos atstovams – Žygimantui Vazai (1587–1632), o vėliau – Vladislovui Vazai (1632–1648) ir Jonui Kazimierui Vazai (1648–1668). Ištisus 80 metų Lietuvą ir Lenkiją valdę Vazų dinastijos atstovai visada pabrėždavo, jog jų motina ir senelė Švedijos karalienė Kotryna savo kilme buvusi iš Jogailaičių dinastijos. Šios dinastinės sąsajos buvo populiarios ir bajoriškoje visuomenėje, jos buvo bene reikšmingiausias argumentas išrenkant Respublikos valdovu švediškos Vazų dinastijos atstovą. Šių sąsajų reikšmę liudija ir Vilniaus katedros Šv. Kazimiero koplyčia, kuri buvo pastatyta Žygimanto Vazos bei Vladislovo Vazos lėšomis ir rūpesčiu bei pabrėžė Gediminaičių-Jogailaičių ir Vazų dinastijų giminystę per šio bendro šventojo Kazimiero kultą. Tai patvirtina ir Jonui Kazimierui Vazai Vilniuje suteiktas antrasis vardas – Kazimieras. Labai svarbu, kad šie įvykiai susiję su Vilniumi. Galima sakyti, kad čia, Vilniuje, prasidėjo Vazų dinastijos saitai ne tik su Lietuva, bet ir Lenkija, taip pat šios dinastijos atstovų įsitvirtinimas ne tik Šiaurės, bet ir Vidurio Rytų Europoje. Vazų dinastijos valdymas Abiejų Tautų Respublikoje siejamas su Baroko epochos kultūros ir meno idėjų sklaida, tarptautiniu aktyvumu, karinėmis pergalėmis bei nesėkmėmis, privedusiomis prie demografinės ir ūkinės krizės.

Minint Gediminaičių-Jogailaičių ir Vazų dinastijų sąjungos sukaktį, rengiama tarptautinė mokslinė konferencija, kuri skiriama vėlyvųjų Viduramžių ir ankstyvųjų Naujųjų laikų Europos dinastijoms, jų tarpusavio ryšiams bei šių dinastijų įtakai valstybių politinei, socialinei ir kultūrinei raidai. Didžiausias konferencijos dalyvių dėmesys turėtų būti skiriamas su Lietuvos istorija vienaip ar kitaip susijusioms dinastijoms bei jų atstovams. Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės istorija beveik 300 metų betarpiškai susijusi su lietuvių kilmės Gediminaičių-Jogailaičių dinastija. Ji XV–XVI a. pradžioje dominavo ir Vidurio bei Rytų Europoje, dinastijos atstovams įsitvirtinus Lenkijos, Vengrijos ir Čekijos karalystėse. Išmirus šiai dinastijai, Abiejų Tautų Respublikoje prasidėjo renkamų valdovų laikotarpis. Tai lėmė išaugusį europinių dinastijų interesą šia valstybe ir jų stiprėjančius ryšius su Lenkijos bei Lietuvos valdančiojo elito grupėmis. Po 1572 m. Lenkijos karaliaus ir Lietuvos didžiojo kunigaikščio sostą buvo užėmę Prancūzijos Valua, Švedijos Vazų, Saksonijos Vetinų valdančiųjų dinastijų atstovai, taip pat vietiniai didikai. Kandidatūras į Abiejų Tautų Respublikos valdovus dažnai kėlė Austrijos Habsburgų, taip pat Brandenburgo-Prūsijos Hohencolernų, kitų vokiečių, prancūzų, italų kunigaikščių (Vitelsbachų, Lotaringiečių, Conti, Conde, Este ir kt.), Maskvos valstybės Riurikaičių ir Romanovų dinastijų atstovai. Nors jiems nepavyko užimti sosto, tačiau ši jų kova demonstravo sudėtingą XVI–XVIII a. valstybinių santykių ir dinastinės politikos padėtį Vidurio Rytų Europoje. Svarbu akcentuoti, kad rinkiminėje kovoje palaikydama vieną ar kitą kandidatą Lietuvos politinė tauta (didikai ir bajorai) dažnai turėjo savo atskirą poziciją, rėmė skirtingus kandidatus, nei Lenkija, kėlė Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valstybinio statuso išsaugojimo ar netgi sutvirtinimo, paritetinių santykių nustatymo sąjungoje su Lenkijos Karalyste politinius planus. Taip Žygimantas Vaza buvo pripažintas Lietuvos didžiuoju kunigaikščiu tik patvirtinęs III Lietuvos Statutą, tapusį savita valstybės konstitucija ir pergyvenusį pačią valstybę.

Norint geriau suvokti XVI–XVII a. dinastijų politiką, svarbu pažinti istorinę dinastinių ryšių Europoje tradiciją. Lietuvos atveju tarptautiniai dinastiniai ryšiai užsimezgė dar XIII a., o vėliau susiejo jos valdovus su įvairiomis europinėmis dinastijomis (pvz., Piastų, Anžu, Cilli, Riurikaičių, Habsburgų, Sforcų, Vetinų, Zapolijų, Hohencolernų, Gonzagų ir kt.) nuo Neapolio iki Maskvos. Šia tarptautine moksline konferencija pradedamas Vilniaus konferencijų ciklas Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė ir Europos dinastinių ryšių tradicijos, kurio tikslas išnagrinėti įvairius su Lietuvos Didžiąja Kunigaikštyste (o tuo pačiu ir su Lietuvos didžiųjų kunigaikščių rūmais Vilniuje) susijusių Europos dinastijų ryšius, dinastinės politikos aspektus (tarptautiniai kontaktai, valstybių santykiai, diplomatija, kultūriniai mainai, meninis paveldas), dinastinių tradicijų formas (dvaro gyvenimas, ceremonialas, valdžios ženklai ir kt.). Pirmojoje ciklo konferencijoje siekiama aptarti ne tik istorinius Jogailaičių ir Vazų ryšius bei Vazų valdymo Abiejų Tautų Respublikoje laikotarpį, bet ir bendresnius dinastinės valdžios ir kultūros klausimus.