Parodos

Pradžia  |  Lankytojams  >  Parodos  >  NUO SACRO IKI PROFANO. Giorgio Baratti dailės kolekcija iš Milano

NUO SACRO IKI PROFANO. Giorgio Baratti dailės kolekcija iš Milano

2020 m. vasario 16–rugsėjo 27 d.
Valdovų rūmai

2020 m. vasario 16-ąją, minint Lietuvos valstybės atkūrimo dieną, Nacionaliniame muziejuje Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų rūmuose atidaroma tarptautinė paroda „NUO SACRO IKI PROFANO. Giorgio Baratti dailės kolekcija iš Milano“. Ja kultūrinei visuomenei, jaunuomenei ir užsienio svečiams pristatomas unikalus europinės dailės paveldas – garsių XIV–XVIII a. Italijos dailininkų ir skulptorių kūrinių rinkinys ir keletas kitų Europos šalių menininkų darbų. Iš viso muziejaus Tarptautinių ir nacionalinių parodų centre (500 kv. m.) rengiamoje parodoje bus eksponuojami 89 gotikos, renesanso ir baroko dailės kūriniai.

Ši paroda – tai jau ketvirtasis Nacionalinio Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų rūmų muziejaus tarptautinio bendradarbiavimo projektas, rengiamas Vilniuje kartu su kultūros ir bažnytinėmis institucijomis ir Italijos kolekcininkais. Ankstesni panašūs projektai – tarptautinės parodos „Europos viduramžių ir renesanso gobelenai. Gijomis išausta istorija“ (2014–2015), „Spalvų alchemija. Skaljolos meno kūriniai iš Bianco Bianchi kolekcijos Florencijoje“ (2016) ir „Florencija renesanso ir baroko laikais. Tapyba iš fondo Cassa di Risparmio di Firenze ir banko CR Firenze kolekcijų“ (2018) – sulaukė itin didelio Lietuvos kultūrinės visuomenės susidomėjimo. Bendro europinio kultūros paveldo pristatymas primena ir apie Lietuvos istorinius ryšius su svarbiausiais Europos kultūros centrais ir padeda įsivaizduoti Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų ir didikų turėtas meno kolekcijas, kurios dėl valstybingumo praradimo, karų ir kitų negandų XVII–XX a. buvo iš dalies ar visiškai sunaikintos ir išblaškytos po visą pasaulį.

Žinomo kolekcininko vertybių rinkinyje – XIV–XVIII a. meno kūrinių įvairovė

Kolekcininkas, meno ekspertas, antikvariato savininkas Džordžas Baratis, kilęs iš itin gausiu kultūriniu bei meniniu paveldu garsėjančios Toskanos, pastaruosius kelis dešimtmečius gyvenantis Milane, netoliese Pinacoteca di Brera meno galerijos ir La Scala teatro, yra sukaupęs įspūdingą XIV–XVIII a. dailės vertybių – paveikslų, skulptūrų, gobelenų – kolekciją. Valdovų rūmų muziejuje kartu su Galleria Baratti Antiquario (Italija) rengiama tarptautinė paroda „NUO SACRO IKI PROFANO. Giorgio Baratti kolekcija iš Milano“ tarsi pratęsia prieš porą metų muziejuje surengtą Florencijos dailininkų tapybos darbų parodą, tik šį kartą pristatomas kur kas platesnis kultūrinis kontekstas – daug įvairių Italijos regionų garsių dailininkų kūrinių, be to, itin reikšmingų ir įspūdingų XIV–XVI a. žymių skulptorių darbų ir senosios tekstilės kūrinių. Vilniuje surengtos parodos koncepciją ir struktūrą nulėmė Džordžo Baračio dailės kolekcijos turinys.

Tarptautinė paroda „NUO SACRO IKI PROFANO. Giorgio Baratti dailės kolekcija iš Milano“ – tai paroda apie stilistinius, techninius ir ypač siužetinius pokyčius dailėje baigiantis viduramžiams ir žengiant į ankstyvuosius Naujuosius laikus. Apie tai, ką ir kaip mums gali papasakoti paveikslai. Parodos tikslas – remiantis vienos privačios kolekcijos iš Milano (Italija) vertybių rinkiniu, atskleisti XIV–XVIII a. meno kūrinių siužetų teminę įvairovę, nulemtą humanizmo kultūros ir su ja susijusių esminių permainų mene: nuo skulptūros iki tapybos, nuo ypač suklestėjusios sakralinės dailės iki senovės Graikijos ir Romos mitinių ir istorinių siužetų, taip pat natiurmortų ir labai išpopuliarėjusio portreto žanro.

Pokyčiai Vakarų Europos dailėje XV–XVI a., prasidedant ir skleidžiantis renesansui, lėmė ne tik naujus stilius ir tapybos būdus, bet ir naujus ar iš naujo atrandamus siužetus ir temas dailininkų kūryboje. Humanizmo kultūra, dėmesys antikos filosofijai, istorijai ir literatūrai, galiausiai muzikos naujovės, o vėliau ir operos, naujo ir greitai išpopuliarėjusio žanro, suklestėjimas (tam didžiulę įtaką turėjo vėl dėmesio sulaukę senovės graikų ir romėnų poetų kūriniai, ypač Ovidijaus „Metamorfozės“) į tikroviškas dailininkų drobes sugrąžino senuosius graikų ir romėnų dievus. Dzeuso, Jupiterio, Marso, Apolono, Dianos ar Veneros karų, pavydo ar meilės istorijos tapo tikru įkvėpimo šaltiniu renesanso ir baroko epochų dailininkams. Įsimintinos mitinės scenos vaizduojamos ir tuo metu turtingų užsakovų itin mėgtose gobelenų serijose. Dažnas Europos šalių valdovų rūmus puošęs antikos dievų ar istorinių herojų žygius šlovinantis meninės tekstilės kūrinys turėjo priminti ir apie rūmų šeimininko šlovingas karines pergales ar pabrėžti jo dorybes. XVI–XVIII amžiai – ne tik angelų, bet ir amūrų dažno vaizdavimo dailėje metas. Būtent dėl pastarųjų išdaigų vienaip ar kitaip susiklosto ir mitų herojų likimai. Peizažas, ilgą laiką buvęs tik paveikslo fonas, tampa atskiru dailininko kūrybos objektu, vėliau jis kartais dar papildomas fantastiškais statiniais ar griuvėsiais. Taip tapyboje atsiranda vadinamieji architektūriniai kaprizai (capriccio architettonico), arba architektūrinės fantazijos. Siekiama tikroviškai ir tiksliai pavaizduoti ne tik žmogų, bet ir daiktą. Taip susiformuoja ir išpopuliarėja natiurmorto žanras. Vaisių ir daržovių kompozicijos papildomos indais, vazomis ar architektūrinėmis detalėmis. Paveikslas tampa ne tik džiaugsmu žiūrėtojo akims, bet ir informacijos šaltiniu, kartais tiesiog botanikos ar geografijos vadovėliu.

Galimybė susipažinti su italų tapyba nuo Gotikos iki Baroko

Dauguma parodoje pristatomų vertybių yra paveikslai – tai daugiau nei septyniasdešimt įvairioms XIV–XVIII a. Italijos tapybos mokykloms atstovaujančių žymių dailininkų darbų. Parodoje taip pat rodomos devynios XV–XVI a. skulptūros ir du XV ir XVI a. senosios tekstilės kūriniai.

Seniausias parodoje pristatomas tapybos darbas – nežinomo XIV a. Toskanos dailininko Dievo Motinos atvaizdas. Ekspozicijoje galima pamatyti du XV a., aštuoniolika XVI a., net keturiasdešimt devynis XVII a. ir devynis XVIII a. ant medžio ir drobės tapytus paveikslus. Dalis šių kūrinių dar niekada nebuvo viešai eksponuojami. Vilniaus parodai šie kūriniai buvo naujai tyrinėti žymių italų meno istorikų, patikslinta jų atribucija.

Parodoje rodomi Gotikos, Renesanso ir Baroko epochų tapytojų darbai, atstovaujantys įvairioms tapybos mokykloms, pradedant vadinamąja „graikiškąja-venecijietiškąja“ (arba „venecijietiškąja kretietiškąja“) ir baigiant žymiomis Venecijos, Florencijos, Bolonijos, Sienos, Neapolio, Romos ir kitų regionų ar šalių mokyklomis.

Ekspozicijoje rodomi tokių garsių dailininkų kaip Anjolo di Kozimo, vad. Brondzinu (Agnolo di Cosimo, vad. Bronzino, 1503–1572), Nikolo Rondinelio (Nicoló Rondinelli, dok. nuo 1495 iki 1502), Sančio di Tito (Santi di Tito, 1536–1603), Alesandro Alorio (Alessandro Allorio, 1535–1607), Palmos Jaunesniojo (Palma Il Giovane, 1544–1628), Lorenco Lipio (Lorenzo Lippi, 1606–1665), Frančesko Kairo (Francesco Cairo, 1607–1665), Gvido Renio (Guido Reni, 1575–1642), Matijos Prečio (Mattia Preti, 1613–1699), Lukos Džordano (Luca Giordano, 1632–1705), Frančesko Solimenos (Francesco Solimena, 1657–1747), Jakopino del Kontės (Jacopino del Conte, 1515–1598), Anibalės Karačio (Annibale Carracci, 1560–1609), Agostino Karačio (Agostino Carracci, 1557–1602) ir kitų Italijos dailininkų darbai.

Išskirtinės skulptūros, reljefai ir senosios tekstilės audiniai

Pirmą kartą Lietuvos muziejininkystės istorijoje šioje parodoje pristatomos ir kelios išskirtine menine verte pasižyminčios XV a. ir XVI a. skulptūros bei reljefai iš marmuro, terakotos, stiuko, auksuotos bronzos ir vario. Tai pirmuoju renesanso skulptoriumi vadinamo Donatelo (Donatello, 1386–1466) ir kartu dirbusių kitų jo dirbtuvės meistrų sukurti įspūdingi angeliukai iš baltojo Kararos marmuro, net trys iškilaus XV a. erudito, architekto ir skulptoriaus Antonijaus Averlino, praminto Filarete (Antonio Averlino, 1400–1469), kūriniai. Lietuvos didžiosios kunigaikštienės ir Lenkijos karalienės Bonos Sforcos prosenelio Frančesko Sforcos (Francesco Sforza, 1401–1466) rūmuose daugiau nei dešimt metų dirbęs Filaretė suprojektavo įspūdingąjį Milano Sforcų pilies bokštą, o Romoje, dirbdamas popiežiaus kurijai, sukūrė didingąsias Vatikano Šv. Petro bazilikos duris. Parodoje eksponuojamas ir vieno gabiausių Donatelo sekėjo Antonijaus Roselino (Antonio Rossellino, 1428–1479) tapyto ir auksuoto „suspausto“ stiuko technika sukurtas reljefas, vaizduojantis Švč. Mergelę Mariją su laiminančiu Kūdikiu. Čia taip pat galima išvysti XV a. antroje pusėje Neapolyje dirbusiam skulptoriui priskiriamą Šventąjį vyskupą vaizduojančią marmurinę skulptūrą ir Leonardo del Taso (Leonardo del Tasso, 1472–1501.) apie 1490–1500 m. dažytos terakotos technika sukurtą biustą Išganytojas. Bene įdomiausias ryšių su Lietuva požiūriu parodoje pristatomas skulptūros darbas – Džanui Marijai Moskai Padovanui (Giammaria Mosca Padovano, 1495/1499–1574) arba artimam jo aplinkos skulptoriui priskiriama nuostabi lieta paauksuotos bronzos skulptūrėlė Kristus prie stulpo tarp cherubinų, pasižyminti aiškiais Andrėjos Mantenjos (Andrea Mantegna, 1431–1506) stiliaus atgarsiais. Dž. M. Moska Padovanas dirbo Lietuvos ir Lenkijos valdovams, didikams ir vyskupams Vilniuje, vėliau Krokuvoje, ten ir mirė.

Parodoje taip pat rodomi du itin vertingi senosios tekstilės audiniai. Pirmasis, dar XV a. pabaigoje, t. y. apie 1497 m., išaustas audinys su Nukryžiavimo scena. Antrasis – apie 1540 m. nežinomoje Briuselio manufaktūroje pagal Bernardo van Orlėjaus (Bernard van Orley) ratui priklausiusio romėniškuoju stiliumi tapiusio nežinomo flamandų dailininko kartoną išaustas gobelenas Diana pasivertęs Jupiteris nueina nuo Kalistò (iš Dianos, Jupiterio ir Kalistò ciklo).

Dauguma parodai atrinktų dailės kūrinių reprezentuoja laikotarpį, kai Lietuvos didžiųjų kunigaikščių rezidencija Vilniuje buvo europinio lygio kultūros ir meno centras. Lietuvos valdovai iš Jogailaičių ir Vazų dinastijų paveikslų per tarpininkus įsigydavo Romoje, Florencijoje, Venecijoje, Neapolyje ir kitur, gaudavo dovanų iš italų ir kitų šalių karalių ir kunigaikščių. Visų šių kraštų tapybos mokyklų kūrinių galima išvysti parodoje. Taip pat galima pasigėrėti tų pačių menininkų, kurių darbų būta istorinėse Lietuvos valdovų, didikų, Bažnyčios hierarchų kolekcijose, kūriniais.

Mena valdovų kolekcionavimo tradicijas

Lietuvoje, kaip ir daugelyje kitų Europos šalių, dailės kūrinių kolekcionavimo tradicijos pradžia siekia dar Renesanso epochą. Apie Lietuvos ir Lenkijos valdovų Jogailaičių kolekcijose buvusius dailės kūrinius esama informacijos Vavelio karališkosios pilies (Krokuva, Lenkija) dokumentuose, valdovų sąskaitų knygose. Minima apie 60 tapybos darbų, vaizdavusių senovės Romos imperatoriaus Cezario istoriją, biblines scenas, alegorijas ir personifikacijas, šventuosius ir kitas istorines asmenybes. Yra žinoma, kad dalis šios kolekcijos paveikslų buvo atsivežti iš Venecijos. Pavyzdžiui, garsusis dailininkų biografas Džordžas Vazaris (Giorgio Vasari, 1511–1574) tapytojo Pario Bordonės (Paris Bordone, 1500–1571) gyvenimo aprašyme mini, kad Žygimantas Augustas įsigijo šio meistro paveikslą, vaizduojantį Jupiterį ir nimfą. Iki šių dienų išliko šio iš Trevizo (Treviso) netoli Venecijos kilusio dailininko tapytas ilgą laiką Vilniuje gyvenusio Žygimanto Augusto rūmų auksakalio Džovanio Džakomo Karaljo (Giovanni Giacomo Caraglio, 1500/1505–1565) portretas.

Lietuvos ir Lenkijos valdovų meno kolekcijos tapybos darbais labai pasipildė valdant Vazų dinastijos atstovams. Yra žinoma, kad Žygimanto Vazos nurodymu Venecijoje buvo įsigytas Palmos Jaunesniojo (tikr. Jakopas Negretis; Palma il Giovane, tikr. Jacopo Negreti, 1548–1628) paveikslas Madona su šv. Jonu Krikštytoju ir šv. Stanislovu. Manoma, kad šis dailininkas venecijietis ne tik tapė paveikslus Lietuvos ir Lenkijos valdovo užsakymu, bet ir sukūrė paties Žygimanto Vazos portretų. Parodoje Vilniuje pristatomas šio dailininko kūrybos brandžiajam laikotarpiui priskiriamas įspūdingas tapybos darbas Apreiškimas Švč. Mergelei Marijai.

Išskirtinio Žygimanto Vazos dėmesio sulaukė ir kitas Venecijoje dirbęs dailininkas – iš Graikijos kilęs Antonijus Vasilakis (Antonio Vassilacchi, 1556–1629). Šį šiandien mažai žinomą tapytoją Lietuvos ir Lenkijos valdovas kvietė dirbti į savo rūmus ir, nors dailininkas į Abiejų Tautų Respubliką dirbti neatvyko, vis dėlto Žygimantui Vazai nutapė daug mitinės ir religinės tematikos paveikslų (pavyzdžiui, Diana ir Kalistò, Šv. Uršulės kančia, Šv. Vladislovas).                                                                                                                                                       

Nuo 1598 m. Žygimanto Vazos, o vėliau ir jo įpėdinio Vladislovo Vazos rūmuose daug dirbo A. Vasilakio mokinys Tomazas Dolabela (Tommaso Dolabella, 1570–1650), kurio teptukui priskiriama įspūdinga istorinė drobė „Maskvos caro Vasilijaus Šuiskio ištikimybės priesaika 1611 m. Abiejų Tautų Respublikos seime“ iš Lvovo rinkinių šiuo metu taip pat eksponuojama Valdovų rūmų muziejuje. Yra žinoma, kad šio dailininko darbai puošė reprezentacinius apartamentus Krokuvos Vavelio karališkojoje pilyje, jis tapė ir valdovo šeimos portretus bei įvairias istorines scenas, susijusias su Žygimanto Vazos valdymu. Yra išlikę šio dailininko sukurti raito Žygimanto Vazos ir jo sūnaus Vladislovo Vazos portretai ir daug kitų darbų, nutapytų Lietuvos ir Lenkijos valdovams bei didikams.

Keliaudamas po Europą 1624–1625 m. Vladislovas Vaza Italijoje apžiūrėjo ir garsiausias Romos, Florencijos, Mantujos bei kitų miestų rūmų paveikslų galerijas. Yra žinoma, kad Bolonijoje Lenkijos ir Lietuvos princas lankėsi Gvido Renio ir Gverčino (tikr. Džovanis Frančeskas Barbieris; Guercino, tikr. Giovanni Francesco Barbieri, 1591–1666) dirbtuvėse. Grįždamas iš kelionės būsimasis Lietuvos ir Lenkijos valdovas parsivežė Gverčino tapybos darbą, o 1640 m. gavo G. Reniui užsakytą paveikslą Europos pagrobimas. Parodoje Valdovų rūmų muziejuje galima pamatyti G. Renio tapybos darbą Vyriškio galva bei kitų dviejų garsių Bolonijos tapybos mokyklos atstovų – brolių Anibalės ir Agostino Karačių sukurtus du portretus. Vienas Anibalės Karačio kūrinys Pieta yra saugomas Žemaičių muziejuje „Alka“ Telšiuose, o jo pusbrolio Ludoviko Karačio (Ludovico Carracci, 1655–1619) kūrinys – Lietuvos dailės muziejaus rinkiniuose Vilniuje. Šio muziejaus kolekcijai priklauso ir G. Renio vienalaikė replika Šv. Sebastijonas, deponuota ir eksponuojama Valdovų rūmų muziejuje.

Italų dailė žavėjo ir Lietuvos didikus, ir Bažnyčios hierarchus

Apie Lietuvos ir Lenkijos valdovų kolekcijose buvusius meno kūrinius nemažai sužinoti galima iš paskutinio Vazų dinastijos Lietuvos ir Lenkijos valdovo Jono Kazimiero pomirtinio inventoriaus: Paryžiaus aukcione išparduodant jo kolekciją, minimi ir italų dailininkų darbai. Iš šio dokumento žinoma, kad Jono Kazimiero Vazos kolekcijoje būta apie 150 tapybos darbų: 59 religinės tematikos kūriniai, 24 portretai, 23 natiurmortai, 18 peizažų, 9 mitinės tematikos darbai, 8 darbai, vaizduojantys batalijas.

Be valdovų, XVI–XIX a. turtingas dailės kolekcijas turėjo ir įvairūs Lietuvos didikai, Bažnyčios hierarchai. Antai XIX a. didelį italų dailininkų rinkinį savo rūmuose Raudondvaryje sukaupė grafai Tiškevičiai. Greta garsių XVI–XVII a. tapytojų darbų čia turėta ir F. Solimenos drobė Jėzaus gimimas. Parodoje Vilniuje pristatomas šio vieno žymiausių XVII–XVIII a. Neapolio dailininkų paveikslas Šv. Karolis Boromiejus.

Šalia italų dailininkų darbų parodoje pristatomos kelios kitų šalių dailininkų drobės, pavyzdžiui, Šarlio Lebreno (Charles Le Brun, 1619–1690) Šv. Jono Krikštytojo galva. Šio dailininko paveikslą, taip pat vaizduojantį šį šventąjį – Švč. Mergelė Marija su miegančiu Kūdikėliu ir šv. Jonu – savo kolekcijoje yra turėję Lietuvos didikai Kosakovskiai.

Ne vienas tapybos darbas į Lietuvos ir Lenkijos valdovų kolekcijas atkeliavo ir kaip diplomatinės dovanos. Pavyzdžiui, Mantujos kunigaikščiai Gonzagos yra dovanoję garsių meistrų darbų iš savo turtingų paveikslų rinkinių.  

Jogailaičių ir Vazų dinastijų valdovų rūmus tiek Lietuvoje, tiek Lenkijoje puošusiuose gobelenuose taip pat buvo vaizduojami tuo metu visoje Europoje populiarūs mitiniai ar krikščioniškieji siužetai. Antai pirmosios Žygimanto Augusto žmonos Elžbietos Habsburgaitės (1526–1545) kolekcijoje buvo Romulo ir Remo bei Nabuchodonosaro gyvenimą vaizduojančios gobelenų serijos (vieną tokį gobeleną galima matyti ir Valdovų rūmų muziejaus rinkiniuose), jos sesuo Kotryna Habsburgaitė (1533–1572) turėjo Senojo Testamento pasakojimų seriją, o pats Žygimantas Augustas užsisakė Adomo ir Ievos, Nojaus, Babelio bokšto ir Mozės serijas, taip pat gausų verdiūrų rinkinį. Vazų dinastijos valdovų kolekcijose būta Julijaus Cezario, Saliamono, Romos istorijos, Trojos karo, Scipiono, Dianos, Achabo, Konstantino, Odisėjo gobelenų serijos. Šių temų audinių ar net istorinių gobelenų kartočių taip pat galima pamatyti nuolatinėse Valdovų rūmų muziejaus ekspozicijose. Po Jono Kazimiero Vazos mirties trys prabangūs audiniai, vaizduojantys Minervos Veneros ir Bakcho triumfą, buvo įsigyti Prancūzijos karaliaus Liudviko XIV rūmams.

Paroda supažindins su religiniais ir pasaulietiniais siužetais

Tarptautinėje parodoje „NUO SACRO IKI PROFANO. Giorgio Baratti dailės kolekcija iš Milano“ įspūdingas meno vertybių rinkinys iš Džordžo Baračio kolekcijos pristatomas taip, kad ekspozicija keliaujantis lankytojas susipažintų su abiem daugelį amžių Europos mene plėtojamomis temomis – religiniais ir pasaulietiniais siužetais.

Krikščioniškasis menas, skirtas bažnyčioms ar privatiems užsakovams, vaizdavo scenas iš Senojo ir Naujojo Testamentų pasakojimų, taip pat buvo kuriami asmeninei maldai skirti paveikslai su Švč. Dievo Motinos ir Kristaus, angelų ir šventųjų atvaizdais, bylojusiais apie jų gyvenimą, mirtį ir stebuklus. Greta plėtojosi ir pasaulietinis menas, besiremiantis didžiuoju antikos pasaulio palikimu, kurio skatinami nuo XV a. ėmė pamažu plėtotis įvairūs šioje parodoje pristatomi tapybos žanrai – pasaulietinis portretas, mitinė scena, natiurmortas, peizažas, architektūrinė fantazija, arba architektūrinis kaprizas.

Parodos eksponatai veda lankytoją per gana ilgą europinės dailės raidos laikotarpį – nuo XIV amžiaus antrosios pusės iki XVIII amžiaus vidurio, vadinasi, supažindina su gotikos, renesanso ir baroko paveldu. Lankytojai kviečiami pasigrožėti pirmiausia neaprėpiamai turtingu Italijos, taip pat ir kitų šalių meniniu paveldu – europietiškosios kultūrinės tapatybės ištakomis, kurias formavo didysis antikos palikimas ir krikščionybė.

Ši tarptautinė paroda „NUO SACRO IKI PROFANO. Giorgio Baratti dailės kolekcija iš Milano“ teikia galimybę praplėsti žinias apie Lietuvos ir įvairių Italijos regionų istorinius, kultūrinius bei meninius ryšius, supažindina su XIV–XVIII a. Italijos tapybos siužetų įvairove ir Italijos tapybos mokyklomis, garsiais jų atstovais. Parodą lydės plati mokslinių, kultūrinių ir meninių renginių programa, kuria siekiama prisidėti prie estetinio švietimo, kultūrinio auklėjimo, istorijos atminimo.

Parodos globėjai
Jo Ekscelencija Lietuvos Respublikos Seimo Pirmininkas prof. Viktoras PRANCKIETIS
Jo Eminencija Kardinolas Sigitas TAMKEVIČIUS

Parodos organizatoriai
Nacionalinis muziejus Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų rūmai
Galerija „Baratti Antiquario“ (Milanas, Italija)

Parodos partneris
Lietuvos Respublikos ambasada Italijos Respublikoje ir
Jo Ekscelencija Ambasadorius Ričardas ŠLEPAVIČIUS

Parodos kuratoriai
Daiva MITRULEVIČIŪTĖ
Dr. Giovanni Matteo GUIDETTI

Parodos koncepcijos ir ekspozicijos plano autoriai
Daiva MITRULEVIČIŪTĖ
Dr. Giovanni Matteo GUIDETTI
Dr. Vydas DOLINSKAS

Parodos konsultantai
Dr. Vydas DOLINSKAS
Gianmaria SCENINI

Parodos koordinatoriai
Daiva MITRULEVIČIŪTĖ
Ileana MANISCALCO
Paolo CARCANO

Parodos logistikos koordinatoriai
Marijus UZORKA
Italo CANTONI
Laura GABRIELAITYTĖ-KAZULĖNIENĖ

Parodos eksponatų restauracinės priežiūros koordinatoriai
Mantvidas MIELIAUSKAS
Andrea CIPRIANI
Daniele ROSSI
Giovanni GIANNINI
Simone GIANNINI

Parodos leidybos koordinatorė
Dr. Živilė MIKAILIENĖ

Parodos kultūrinės programos
Daiva MITRULEVIČIŪTĖ
Iveta JAUGAITĖ

Parodos edukacinės veiklos koordinatorės
Dr. Nelija KOSTINIENĖ
Daiva TUINYLIENĖ
Ieva LUCKUTĖ

Parodos informacijos koordinatoriai
Mindaugas PUIDOKAS
Ramune VAIČIULYTĖ

Parodos techniniai koordinatoriai
Dalius AVIŽINIS
Rita LELEKAUSKAITĖ
Gintarė DŽIAUGYTĖ
Dovilė ČYPAITĖ
Toma ZARANKAITĖ-MARGIENĖ

Parodos techninio įrengimo koordinatoriai
Kęstutis KARLA
Eduardas KAUKLYS
Saulius MARTECKAS

Rėmėjai