Parodos

Pradžia  |  Lankytojams  >  Parodos  >  Tarptautinė paroda „Baroko skulptūros mistika: Johanas Georgas Pinzelis ir kiti XVIII a. Lvovo meistrai“

Tarptautinė paroda „Baroko skulptūros mistika: Johanas Georgas Pinzelis ir kiti XVIII a. Lvovo meistrai“

2022 m. vasario 16–gegužės 29 d.
Valdovų rūmai

Dėmesio! Lankytojų pageidavimu paroda pratęsta iki gegužės 29 d.

Paroda skiriama Vilniaus miesto 700 metų sukakčiai

Parodos globėjai
Lietuvos Respublikos kultūros ministras Simonas Kairys
Ukrainos kultūros ir informacijos politikos ministras Oleksandr Tkachenko
 
Parodos organizatoriai
Nacionalinis muziejus Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų rūmai (Vilnius)
Lvovo nacionalinė Boryso Voznyckio dailės galerija (Ukraina)
Parodos partnerės
Lietuvos Respublikos ambasada Ukrainoje
Посольство України у Литовській Республіці

Tarptautinėje parodoje „Baroko skulptūros mistika: Johanas Georgas Pinzelis ir kiti XVIII a. Lvovo meistrai“ pristatomas šiandienės Vakarų Ukrainos teritorijoje (istoriniame Haliče ir gretimose žemėse) susiformavęs, suklestėjęs ir paplitęs labai savitas, netgi unikalus vėlyvojo Baroko skulptūros fenomenas. Anuomet tai buvo jungtinės Lenkijos ir Lietuvos valstybės – Abiejų Tautų Respublikos – vienos iš dviejų narių, t. y. Lenkijos Karalystės, pietryčių regionas aplink Lvovo miestą – Rusios ir kaimyninių vaivadijų žemės, kurios jau po Pirmojo Abiejų Tautų Respublikos padalijimo 1772 m. atiteko Habsburgų imperijai ir tapo Galicijos provincija. Šis kraštas per šimtmečius patyrė įvairių kultūrinių ir meninių įtakų. Vėlyvojo Baroko laikais Lvovas ir jo apylinkės palaikė natūraliai artimus ryšius su Mažosios Lenkijos kultūros ir meno centrais, taip pat vykdė kultūrinius ir meninius mainus su atokesniais Vidurio Europos (Austrijos, Bavarijos, Čekijos) ar Italijos regionais. Paslaptimis apgaubto genialaus skulptoriaus Johano Georgo Pinzelio (Johann Georg Pinsel, Jan Jerzy Pinsel, Pilse, Pilze, Pilznow, Pinzel, Penzel, apie 1720?–1761?) kūryba pagrįstai laikoma Lvovo regiono vėlyvojo Baroko skulptūros viršūne. Tačiau būtina pažymėti, kad panašios, itin dinamiškos formos čia buvo žinomos ir puoselėjamos tiek prieš J. G. Pinzelį, tiek ir po jo. Todėl galima kalbėti apie kelias meistrų kartas vienijusią Lvovo ir šio miesto artimesnių ar tolimesnių apylinkių vėlyvojo Baroko skulptūros savitą stilistiką. Šis chronologiškai platesnis Lvovo regiono vėlyvojo Baroko skulptūros raidos fenomenas keliais įstabiais meniniais akcentais kaip tik ir pristatomas Nacionaliniame muziejuje Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų rūmuose surengtoje parodoje.

Tarptautinėje parodoje „Baroko skulptūros mistika: Johanas Georgas Pinzelis ir kiti XVIII a. Lvovo meistrai“ rodoma 20 įspūdingų medinių, dažniausiai paauksuotų skulptūrų, sukurtų nuo XVIII a. pirmos pusės iki XVIII a. pabaigos. 

Greta Johano Georgo Pinzelio darbų, pristatomi ir kitų garsių meistrų, tokių kaip Antanas Osinskis (Antoni Osiński, minimas 1747–1764), Jonas Obrockis (Jan Obrocki, minimas 1756–1794), Pranciškus Olenskis (Franciszek Oleński, minimas 1771–1792), bei kelių nežinomų to meto skulptorių kūriniai. Jie puikiai atspindi Lvovo ir jo apylinkių vėlyvojo Baroko skulptūros stilistines ypatybes ir raidą. Visos parodoje pristatomos skulptūros šiandien saugomos Lvovo nacionalinės Boryso Voznyckio dailės galerijos rinkiniuose. Dramatiškais sovietinės okupacijos metais Vakarų Ukrainoje daugelis katalikų ir kitų šventovių buvo uždarytos, nuniokotos ar net sugriautos, o jose buvusios meno vertybės išgrobstytos ar sunaikintos. Nemažai vertingų medinių vėlyvojo Baroko bažnytinių skulptūrų kolūkių laikais buvo tiesiog supjaustytos ir sukūrentos. Tai, kas buvo išsaugota ir rodoma parodoje, yra atsidavusių, drąsių ukrainiečių muziejininkų ir kitų kultūrininkų veiklos nuopelnas. Labiausiai siekiant išsaugoti bažnytinį meno paveldą, taip pat išgelbėti nuo sunaikinimo J. G. Pinzelio ir kitų talentingų vėlyvojo Baroko skulptorių kūrybą nusipelnė ilgametis Lvovo nacionalinės dailės galerijos vadovas Borysas Voznyckis (Borys Voznytsky, Woźnicki, 1929–2012) – legendinis Lvovo muziejininkas, Ukrainos didvyris, nuoširdus Lietuvos bičiulis ir ilgamečio Lietuvos nacionalinio dailės muziejaus direktoriaus Romualdo Budrio artimas kolega. Lvovo galerija dabar yra pavadinta B. Voznyckio vardu, o XVIII a. viduryje statytoje Lvovo klarisių vienuolyno Švč. Mergelės Marijos Nekaltojo Prasidėjimo bažnyčioje įrengtas J. G. Pinzelio ir kitų XVIII a. Lvovo skulptorių išgelbėtų kūrinių muziejus. Beje, nemaža dalis Vilniaus parodoje eksponuojamų vertybių yra saugomos Lvovo nacionalinės Boryso Voznyckio dailės galerijos muziejinių vertybių saugyklose, įrengtose Oleskos klarisių vienuolyne ir bažnyčioje. Dalis skulptūrų specialiai restauruotos Vilniaus parodai ir viešai rodomos pirmą kartą.

J. G. Pinzelio kūryba ir gyvenimo paslaptys

Johanas Georgas Pinzelis – žmogus genijus, kurio skulptūros sužavėjo Miuncheną, Paryžių, Prahą, Vieną ir kitus didžiuosius Europos miestus bei jų muziejų lankytojus. Kartu jis yra ir žmogus paslaptis, kurios iki galo nesugebėjo įminti net autoritetingiausi tyrėjai. Drąsiai galima sakyti, kad Valdovų rūmų muziejaus lankytojai turi galimybę susipažinti su vienu paslaptingiausių menininkų Europos dailės istorijoje ir vienu žymiausių Europos vėlyvojo Baroko skulptorių. 

Kaip galėjo nutikti, kad tokio meistriškumo lygio skulptorius iki šiol buvo visiškai nežinomas? Vienas Ukrainos atgimimo lyderių, garsus ukrainiečių kultūrininkas, filosofas, politologas, publicistas ir dabartinis Lvovo nacionalinės Boryso Voznyckio dailės galerijos vadovas Tarasas Vozniakas (Taras Vozniak) pripažįsta, kad kartais atrodo, jog tai „gryna apgaulė“. Skulptorius, kuris nuo pat pirmųjų savo žinomų kūrinių iškėlė itin aukštą meninę kartelę, paliko virtinę neatsakytų klausimų – kur jis mokėsi ir kas buvo jo mokytojas, kur yra ankstyvieji jo darbai, kur jis įgijo žinių, kad pasiektų tokį meistriškumo lygį, kodėl žinomas vos vienas kitas jo biografijos faktas? Galbūt jo asmenybė ir gyvenimo istorija buvo pernelyg prieštaringos? Gal menininkas savo ankstyvojoje biografijoje turėjo ką slėpti ar nutylėti?

J. G. Pinzelis šiandien žinomuose šaltiniuose pirmą kartą paminėtas 1751 m. gegužės 13 d. Bučačo bažnytinių metrikų knygoje, ten įrašyta jo sudaryta santuoka. Čia užfiksuota informacija tik apie menininko šeiminę padėtį – iki tol jis buvo nevedęs. Jo nuotaka buvo Marijana Elžbieta Majevska-Keitova (Marianna Elisabetha Majewska-Kieytowa), Jano Keito (Jan Kieyt) našlė. Pagal visoje Vidurio Europoje panašius gildijų nuostatus santuoka buvo sąlyga norint įgyti meistro teises ir atidaryti dirbtuves. Šios taisyklės XVIII a. vis dar laikytasi, nepaisant vis stiprėjančio menininkų siekio išsivaduoti iš jos gniaužtų. Garsus J. G. Pinzelio biografijos ir kūrybos tyrėjas, žymus lenkų dailės istorikas prof. habil. dr. Janas K. Ostrovskis (Jan K. Ostrowski) mano, kad išskirtinį talentą ir kūrybinę energiją vos per dešimtmetį pademonstravęs skulptorius tuokėsi būdamas maždaug trisdešimties metų. Todėl J. G. Pinzelis veikiausiai gimė apie 1720 m. (galima maždaug penkerių metų paklaida). Manoma, kad jis greičiausiai buvo vokiečių ar austrų kilmės, katalikas, labiausiai tikėtina, jog kilęs iš Čekijos. Išsilavinimą turėjo gauti mokydamasis menininkų cechuose, o ne menų akademijose. Dar du metrikų įrašai 1752 ir 1759 m. liudija, kad J. G. Pinzelis turėjo du sūnus – Bernardą ir Antaną. Paskutinis 1762 m. spalio 24 d. įrašas nurodo, kad J. G. Pinzelio našlė ištekėjo trečią kartą. Remiantis bažnytiniu papročiu, kad našlės gedulas turėtų trukti apie metus, galima manyti, kad J. G. Pinzelis mirė tarp 1761 m. rugsėjo 16-osios (ta diena datuotas paskutinis mokėjimas už darbus Monastyryskoje) ir spalio 24 dienos. Taigi mirties dieną J. G. Pinzeliui tebuvo vos apie keturiasdešimt metų. Tokia ankstyva mirtis tarp Baroko skulptorių buvo veikiau taisyklė, o ne išimtis. Sunkios gyvenimo sąlygos, fiziškai alinantis darbas ir nuolatinis kontaktas su dulkėmis dažnai sukeldavo nepagydomas plaučių ligas. Galiausiai net J. G. Pinzelio mirtis užduoda dar vieną iki šiol neatsakytą klausimą – kur buvo palaidotas žymus ir pasiturintis menininkas?

Didžiojo meistro kūrybos dešimtmetis

Neabejotina, kad XVIII a. šeštajame dešimtmetyje, kai Johanas Georgas Pinzelis darbavosi Bučače, pagrindinis menininko globėjas buvo Kanivo seniūnas Mikalojus Bazilijus Potockis (1706?–1782). Ekscentriškas didikas ir meno mecenatas savo aristokratiškas ambicijas įkūnijo statydamas ir puošdamas bažnyčias, kviesdamas gabius menininkus. Spėjama, kad J. G. Pinzelį į Bučačą pakvietė žinomas architektas Bernardas Meretinas (Bernhard Meretyn, Bernard Merettiner, Bernard Meretyn, † 1759), jau kurį laiką dirbęs M. B. Potockiui. B. Meretino originalūs ir aukšto meninio lygio architektūriniai sprendimai, papildyti J. G. Pinzelio išraiškingomis skulptūromis, sukūrė unikalią vėlyvojo Baroko menų dermę.

Pirmasis užsakymas J. G. Pinzeliui buvo sukurti Bučačo miesto rotušės skulptūrinį dekorą. B. Meretino sumanymu, šį didingą statinį kukliame miestelyje turėjo papuošti 12 alegorinių Heraklio žygdarbių kompozicijų. Vėliau J. G. Pinzelis dalyvavo įgyvendinant ir kitus svarbius B. Meretino, su kuriuo greičiausiai siejo bičiuliški ryšiai, architektūrinius projektus: 1752–1755 m. kūrė skulptūras Horodenkos Švč. Mergelės Marijos Nekaltojo Prasidėjimo bažnyčiai, 1758 m. – Hodovycios Visų Šventųjų bažnyčiai, 1759–1760 m. – Lvovo Šv. Jurgio (unitų) katedrai, 1761 m. – Monastyryskos Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į dangų bažnyčiai (Ukraina).

Daugelis J. G. Pinzelio kūrybos dešimtmečio palikimo tyrėjų įvardija, kad skulptoriaus darbai pasižymi savotišku archajiškumu ir yra paradoksalių kraštutinumų derinys. Kiekvienoje savo skulptūroje jis kūrė dvilypį lengvumo ir įtampos, ramybės ir dramatizmo jausmą. Techniniu požiūriu savo kūriniuose J. G. Pinzelis gana tiksliai perteikdavo atskiras žmogaus kūno dalis: plaukų sruogas, akis su ryškiais vokais ir blakstienomis, kaulėtas rankas ir pėdas, iš visų jėgų įtemptus raumenis. Įspūdis kartais kuriamas nusižengiant žmogaus kūno anatomijai, o kūno dalys hiperbolizuojamos. Dinamikos, šešėlių žaismo įspūdį dar labiau sustiprina drabužių draperijos ir jų savitos kampuotos formos, užgožiančios kūnų formas. Be dramatiškos meninės išraiškos, skulptorius savo darbuose sugebėjo pritaikyti ir išskirtines technikos priemones, dažnai viršijančias medžiagos galimybes ir fizikos dėsnius. J. G. Pinzelis iš kelių medžio dalių sujungė didžiulį medžio bloką, leidžiantį sukurti monumentalią skulptūrą, pvz., Horodenkos bažnyčios angelų figūras. O štai išraiškinga, sudėtingos formos akmeninė Šv. Jurgio statula virš Lvovo Šv. Jurgio (unitų) katedros frontono sutvirtinta ištisa metalinių atramų sistema. Taigi, itin dinamiška figūrų kompozicija, stipri ekspresija ir turtinga draperijų kompozicija – tai daugelio J. G. Pinzelio tyrėjų pastebimi ir akcentuojami jo kūrybos stilistiniai bruožai.

Reikėtų pažymėti, kad akivaizdu, jog talentingas meistras savo dirbtuvėse dirbo ne vienas. Skaičiuojama, kad norint sukurti tiek nemažų skulptūrų ir jų kompozicijų, J. G. Pinzelio dirbtuvėse turėjo dirbti iki 30 darbuotojų. Tai buvo amatininkai, kurie ruošdavo medieną, atlikdavo kitus paruošiamuosius darbus, tapydavo ar auksuodavo. Dirbtuvėse turėjo dirbti ir kalvių, gaminusių tvirtinimo detales, taip pat specialius įrankius medžiui apdirbti ir ypač smulkioms detalėms drožti.

Kad ir kaip būtų keista, apie J. G. Pinzelio gyvenimą žinoma labai mažai, o štai jo kūrinių, nepaisant XX a. kataklizmų ir sunaikinimų, išliko palyginti daug. Be to, dalis sunaikintų kūrinių ir ištisų kompozicijų žinoma iš XX a. pirmos pusės fotografijų.

Valdovų rūmų muziejaus parodoje rodomos keturios įspūdingos skulptūros, tyrėjų neabejotinai priskiriamos genialiam meistrui J. G. Pinzeliui. Tai Hodovycios Visų Šventųjų bažnyčios centriniam altoriui sukurtos Švč. Dievo Motinos Sopulingosios ir Šv. apaštalo ir evangelisto Jono skulptūros, Horodenkos Švč. Mergelės Marijos Nekaltojo Prasidėjimo bažnyčiai sukurta Šv. Joakimo skulptūra bei Oleskos kapucinų vienuolyno Šv. Antano Paduviečio bažnyčiai sukurta, nuo 1783 m. į Marijampilio Dievo Gailestingumo vienuolyną (Ukraina) perkelta skulptūra „Šv. Feliksas iš Kantaličės su Kūdikiu“. Hodovycios bažnyčiai sukurtos ir iki šiandien išsaugotos skulptūros sudaro didžiausią išlikusių J. G. Pinzelio kūrinių rinkinį.

J. G. Pinzelis ir kiti Lvovo skulptoriai

Žinomo Lvovo muziejininko ir XVIII a. skulptūros tyrėjo Boryso Šengeros (Borys Szengera, Schengera, Shengera) teigimu, apie 1740–1760 m. Lvove ir jo apylinkėse egzistavo trys menininkų grupės, skirtingai interpretavusios skulptūros turinį ir kompozicinius principus. Pirmajai grupei priklausė tokie skulptoriai kaip Tomas Huteris (Thomas Hutter, Hütter), Konradas Kotšenroiteris (Konrad Kotschenräutter), Martynas Rynskis (Marcin Ryński). Jų kūrybai būdingas vokiškai kalbančių šalių skulptorių braižas – naudojamos tradiciškai pagal kanonus lenktos linijos, padedančios formuoti drabužių klostes, lengvai krintančias ir gaubiančias kūnus, o kūriniuose atsispindi funkcinė drabužių interpretacija. Antrajai, daug mažesnei, skulptorių grupei priklausė architektas Eduardas Antonijus de Kastelis (Eduardo Antonio de Castelli) bei skulptoriai Georgas Jozefas Markvartas (Georg Joseph Marquart), Aleksandras Kulevskis (Oleksandr Kulevskij), Ivanas Stobenskis (Ivan Stobenskij).

Trečiajai Lvovo skulptorių grupei atstovavo meistrai, kurie didelėmis grupėmis atvyko iš vokiškai kalbančių šalių (tarp jų – Austrija, Bavarija, Čekija, Silezija), bet jie neabejotinai buvo susidūrę su Šiaurės Italijos meistrų, tarp jų ir talentingojo Džano Lorenco Berninio (Gian Lorenzo Bernini, 1598–1680), kūryba. Jie taip pat turėjo pažinti ir čekų skulptoriaus Matijo Bernhardo Brauno (Matthias Bernhard Braun, Matyáš Bernard Braun, 1684–1738) darbus. Be Johano Georgo Pinzelio, šiai grupei priskirtini architektas Bernardas Meretinas (minimas 1738–1759), skulptoriai Sebastianas Fesingeris (Sebastian Fesinger, minimas 1739–1769), Johanas Michaelis Viurceris (Johann Michael Würtzer, minimas 1747–1777), Johanas Georgas Gėrtneris (Johann Georg Gärtner, minimas 1740–1758), Antonas Štilis (Anton Still, minimas 1756–1769).

Apie 1760–1790 m. į vėlyvojo Baroko skulptūros kūrybos lauką įsiveržė nauja menininkų karta, išėjusi mokslus ir įgijusi patirties, dirbdama ankstesnių meistrų, tokių kaip Bernardas Meretinas, Johanas Georgas Pinzelis, Sebastianas Fesingeris, Petras Polejovskis (Piotr Polejowski, 1734–1776), dirbtuvėse. Garsiausi iš jų yra Antanas Osinskis, Motiejus Polejovskis (Maciej Polejowski, minimas 1747–1795), Jonas Obrockis, Pranciškus Olenskis ir kt.

Šie meistrai, tęsdami J. G. Pinzelio meninę tradiciją, pasirinko ir propagavo dinamišką, emocionalų ir teatrališką Dž. L. Berninio ir jo sekėjų stilių. Jų kuriamų skulptūrų figūrų klostuoti drabužiai pridengė kūną, kartu padėjo išreikšti bendrą emocinę nuotaiką ir sustiprinti ekstazę. Skulptūrų kompozicinis principas priminė raidės „S“ formą. Tokia personažo poza tik dar labiau didino ekspresiją ir dinamiką.

A. Osinskis, J. Obrockis, P. Olenskis

Greta Johano Georgo Pinzelio kūrinių, šioje Valdovų rūmų muziejaus parodoje pristatomi ir keli kiek ankstyvesni bei vėlyvesni nežinomų skulptorių darbai, taip pat talentingo meistro žinomų sekėjų (Antano Osinskio, Jono Obrockio ir Pranciškaus Olenskio) skulptūrų pavyzdžiai.

A. Osinskio kūriniai pasižymi grakštumu, elegancija, išraiškingumu. Drabužių klostėse matomos minimaliai laužytos linijos. Savitas figūros galvos pasukimas skulptūroms suteikia rafinuotumo. A. Osinskio darbuose galima pajusti įgudusio medžio meistro ranką. A. Osinskio kūrybą parodoje reprezentuoja dominikonų vienuolių figūros. Jos anksčiau buvo Navarijos Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į dangų bažnyčios (Ukraina) altoriaus dalis. Taip pat vyskupo figūra, sukurta Susidovyčių Šv. Onos bažnyčiai.

J. Obrockio aktyvios kūrybos laikotarpis – XVIII a. antra pusė. Meistras dirbo su medžiu ir akmeniu, įvaldė ir stiuko techniką. J. Obrockį galima laikyti meistro J. G. Pinzelio mokiniu ir sekėju. Kartais jo darbai yra tokie artimi paties J. G. Pinzelio kūrybai, kad, nesant rašytinių šaltinių liudijimų, nemažai tyrėjų dar visai neseniai daug jų priskirdavo J. G. Pinzeliui. Pvz., akmenines šv. Tomo ir šv. Vincento figūras, puošiančias Lvovo dominikonų Kristaus Kūno bažnyčios fasadą. Parodoje eksponuojamos dvi J. Obrockio sukurtos figūros, puošusios Busko Šv. Stanislovo bažnyčios (Ukraina) sakyklą. XX a. pabaigoje muziejinės mokslinės ekspedicijos metu šios skulptūros rastos kapinėse netoli Busko.

P. Olenskio kūryba apima XVIII a. paskutinį ketvirtį. Nuo 1771 m. dokumentuose minimas meistras kūrė iš medžio ir akmens, naudojo ir stiuko techniką. Jo drožybos stilius labai artimas skulptoriaus Jozefo Legerluco (Josef Legerlutz, minimas 1778–1782) kūrybai. Parodoje P. Olenskio kūrybą reprezentuoja dvi vyriškos lyties figūros (galbūt kalinių, kurių išpirkimu rūpinosi Trinitorių ordinas, personifikacijos), buvusios Berestečko trinitorių vienuolyno Švč. Trejybės bažnyčios (Ukraina) didžiajame altoriuje.

J. G. Pinzelio ir Lvovo skulptūrinis paveldas

Jau tarpukario laikotarpiu pradėti Johano Georgo Pinzelio skulptūrinio paveldo tyrimai, jie tęsiami ir šiandien. Tarp didžiojo meistro kūrybos tyrėjų būtina paminėti Adomą Bochnaką (Adam Bochnak), Tadeušą Mankovskį (Tadeusz Mańkowski), Zbignevą Hornungą (Zbigniew Hornung), Mečyslavą Gembarovičių (Mieczysław Gębarowicz), Borysą Voznyckį, Janą K. Ostrovskį ir kitus. Reikia pasidžiaugti, kad J. G. Pinzelio skulptūrinis paveldas sulaukė nemažai dėmesio. J. G. Pinzelio kūrinių interpretacija kartais siekia italų ankstyvojo Renesanso laikus (XV a.) ar primena Džano Lorenco Berninio stilių, aprėpia pietinių vokiškai kalbančių kraštų Baroko spindesį, atkreipia dėmesį į čekų meistro Matijo Bernhardo Brauno paveldą ir pabrėžia XVIII a. vėlyvojo Baroko teatrališką dramatizmą bei misticizmą.

Kita vertus, po pastaraisiais dešimtmečiais atliktų tyrimų, pasirodžiusių publikacijų, surengtų kelių didesnių parodų galima teigti, kad J. G. Pinzelio kūryba yra ne tik mokslinių tyrimų ir visuomenės susidomėjimo praeitimi objektas, bet ir beribis estetinis penas žmogaus dvasiai. J. G. Pinzelio skulptūros perteikia nepaprastą jėgą, atspindi aukščiausią dieviškąją energiją. Jo darbai, pradėję savo kelionę kaip itin paveikūs sakralinės paskirties ir pasaulietinių pastatų architektūrinės bei erdvinės kalbos simboliai XVIII a. antroje pusėje, lygiai taip pat stipriai veikia ir šiuolaikinių stebėtojų jausmus.

Vienas garsiausių J. G. Pinzelio biografijos tyrėjų ir subtiliausių meistro kūrybos interpretatorių prof. habil. dr. J. K. Ostrovskis atkreipė dėmesį, kad, veikdamas Europos periferijoje, J. G. Pinzelis su savo kūryba pasiekė aukščiausią vėlyvojo Baroko skulptūros raidos tašką. Šio meistro kūriniai yra Lvovo skulptūros mokyklos viršūnė, kurią kaip visumą galima laikyti vienu iš svarbių meninių pasiekimų XVIII a. Europos dailės raidos panoramoje. Tad ir J. G. Pinzelį galima apibūdinti kaip paskutinį didį Europos vėlyvojo Baroko kūrėją.

Jei J. G. Pinzelis būtų kūręs kokiame nors dideliame europinės dailės centre, pavyzdžiui, Miunchene, Prahoje ar Vienoje, jis tikrai būtų turėjęs daryti didelę įtaką plataus Vidurio Europos regiono meninei raidai. Tačiau europinių meninių įkvėpimų sklaidos keliai, kaip pažymi prof. habil. dr. J. K. Ostrovskis, pažįsta tik vieną kryptį: iš centro į periferiją ir niekada atvirkščiai. Veikdamas Bučače ir Lvove, J. G. Pinzelis negalėjo išvengti vietinės ar regioninės įtakos. Čia buvo adekvačiai įvertinta jo meno kokybė – tai liudija didžiulė J. G. Pinzelio įtaka Lvovo skulptūros raidai.

Taigi, J. G. Pinzelio išpopuliarinta ir menines aukštumas pasiekusi itin emocionali, dinamiškų formų skulptūra turėjo ilgalaikes chronologines pasekmes ir tapo Lvovo bei jo apylinkių vėlyvojo Baroko meninio paveldo atpažinimo svarbiausiu ženklu.

Tarptautinė paroda Vilniuje

Tarptautinė paroda „Baroko skulptūros mistika: Johanas Georgas Pinzelis ir kiti XVIII a. Lvovo meistrai“ skiriama Vilniaus 700 metų sukakčiai paminėti. Ir tai nėra sutapimas. Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės sostinė Vilnius XVIII a. taip pat buvo svarbus europinis vėlyvojo Baroko meno centras. Kalbama net apie savitą ir įtakingą Vilniaus vėlyvojo Baroko mokyklą. Tačiau Vilnius, skirtingai nei Lvovas, pasižymėjo pirmiausia originalia ir vertinga vėlyvojo Baroko architektūra, kurios suklestėjimui didžiausią įtaką padarė talentingas architektas Jonas Kristupas Glaubicas (Johann Christoph Glaubitz, apie 1700 (?)–1767). Šio menininko kilmė ir biografija taip pat toli gražu nėra pakankamai pažinta, nors yra gerokai daugiau duomenų nei apie J. G. Pinzelio gyvenimą bei kūrybą. Tad genialaus vėlyvojo Baroko skulptoriaus Johano Georgo Pinzelio ir jo amžininkų iš Lvovo regiono kūrybos paroda, surengta vėlyvojo Baroko architektūros mieste Vilniuje, kviečia parodos lankytojus ne tik į mistinio Baroko praeitį, bet ir į tam tikrą kultūrinį dialogą, taip pat ragina giliau susipažinti su Vidurio Europos kultūros ir meno tradicijomis, jungiančiomis tiek Vieną, Prahą, Miuncheną ir Krokuvą, tiek Vilnių ir Lvovą.

Parodos rengėjai nuoširdžiausiai dėkoja kūrinių skolintojai Lvovo nacionalinei Boryso Voznyckio dailės galerijai ir jos generaliniam direktoriui Tarasui Vozniakui, taip pat šio muziejaus darbuotojams Ihoriui Chomynui (Igor Khomyn), Borysui Šengerai, Viktorui Kušnirenkai (Viktor Kušnirenko) už kolegišką bendradarbiavimą ir bičiulišką pagalbą. Širdingai ačiū už visokeriopą talkinimą rengiant parodą bei jos katalogą ir ilgamečiam Krokuvos Vavelio karališkosios pilies direktoriui bei Valdovų rūmų muziejaus bičiuliui ir Tarybos garbės nariui, J. G. Pinzelio bei jo kūrybos tyrėjui prof. habil. dr. Janui K. Ostrovskiui, taip pat Lenkijos mokslų akademijos Meno istorijos instituto darbuotojui Piotrui Jacekui Jamskiui (Piotr Jacek Jamski). Už organizacinę paramą nuoširdžiai dėkojame parodos partnerėms – Lietuvos Respublikos ambasadai Ukrainoje (ambasadorius Valdemaras Sarapinas ir kultūros atašė Ina Kniurienė) ir Ukrainos ambasadai Lietuvos Respublikoje (ambasadoriai Volodymyr Yatsenkivskyi bei Petro Bešta, reikalų patikėtinis Serhii Vasylenko). Labai dėkui nuolatiniams Valdovų rūmų muziejaus parodų, taip pat ir šios parodos pagrindiniams rėmėjams – draudimo bendrovės „BTA. Vienna Insurance Group“ Lietuvos padaliniui (vadovas Tadeuš Podvorski) ir Lietuvos kultūros tarybai (pirmininkė Asta Pakarklytė), kartu informaciniams rėmėjams – nacionaliniam transliuotojui LRT (vadovė Monika Garbačiauskaitė-Budrienė), dienraščiui „Lietuvos rytas“ (vadovas Gedvydas Vainauskas), naujienų portalui lrytas.lt (vadovas Tautvydas Mikalajūnas), žurnalui „Legendos“, leidžiamam žiniasklaidos įmonės „Media bitės“ (vadovas Tomas Balžekas).

Parodos eksponatų savininkė                                   
Lvovo nacionalinė Boryso Voznyckio dailės galerija (Ukraina)
 
Parodos koncepcijos ir ekspozicijos plano autoriai
Dr. Vydas Dolinskas, Gintarė Tadarovska, Marijus Uzorka, Taras Vozniak
 
Parodos kuratoriai ir koordinatoriai
Igor Khomin, Viktor Kushnirenko, Borys Shengera, Gintarė Tadarovska, Marijus Uzorka
 
Parodos konsultantai
Prof. habil. dr. Jan K. Ostrowski, Piotr Jacek Jamski
 
Parodos leidybos koordinatorės
Gintarė Tadarovska, dr. Živilė Mikailienė
 
Parodos restauracinės priežiūros koordinatoriai
Mantvidas Mieliauskas, Rolandas Vičys, Arūnas Baublys, Robertas Švelnikas
 
Parodos kultūrinės ir mokslinės programos koordinatoriai
Dr. Ramunė Šmigelskytė-Stukienė, Vytautas Gailevičius
 
Parodos edukacinės veiklos koordinatorės
Gretė Ginaitytė, Beatričė Baltrušaitytė
 
Parodos rinkodaros ir informacijos sklaidos koordinatoriai
Monika Petrulienė, Mindaugas Puidokas
 
Parodos meninio apipavidalinimo ir techninio įrengimo koordinatoriai
Kęstutis Karla, Saulius Marteckas, Aurimas Ramelis

Rėmėjai