Kordibanai – ožkos ar ėriuko oda su įspaustu, neretai auksuotu, sidabruotu ar tapytu ornamentu – viena įspūdingiausių ir prabangiausių Renesanso ir Baroko epochų sienų, baldų ir taikomosios dailės objektų dekoravimo priemonių. Vėlyvaisiais Viduramžiais Ispanijoje juos išplatino iš Rytų atvykę maurai. Iš pradžių daugiausia būdavo gaminami Kordoboje (Ispanija), nuo kurios ir kilo kordibano pavadinimas, vėliau jų gamybos centrai susikūrė Italijoje, Prancūzijoje, Flandrijoje, XVII–XVIII a. kordibanai imti gaminti Abiejų Tautų Respublikoje.
Kordibanai būdavo puošiami reljefiniais ornamentais, tapomi, auksuojami, siuvinėjami. Valdovų ir didikų pomėgis gražiems ir prabangiems daiktams lėmė, jog kordibanai imti plačiai taikyti sienų ir baldų apmušalams, knygų viršeliams, odą bandyta naudoti ir bažnyčių puošyboje.
Šiandien Krokuvos Vavelio karališkojoje pilyje saugomas didžiausias Lenkijoje (ir vienas didžiausių Europoje) kordibanų rinkinys. Dauguma jų atkeliavę iš Lietuvą, Lenkiją ir Saksoniją valdžiusios Vetinų dinastijos rezidencijos Moricburge (Vokietija). Kordibanai puošia net dešimt pilies rūmų salių ir sukuria nepakartojamą Baroko epochos interjero įspūdį. Dabartinė dekoro forma salėms buvo suteikta tik XX a. trečiajame dešimtmetyje, po ilgų okupacijos metų įsibėgėjus rūmų atkūrimo procesui. Prie to, kad kordibanai tapo viena iš Vavelio karališkosios pilies interjerų dekoravimo priemonių, labiausiai prisidėjo Vaclavas Šymborskis (Wacław Szymborski). Jis konservavo XVII a. odinius tapetus, taip pat atkūrė istorines jų gamybos dirbtuves. Kordibanų istoriją, chronologiją ir kitus šį meną atskleidžiančius intriguojančius faktus pristatys Krokuvos Jogailos universiteto absolventė, ilgametė Vavelio karališkosios pilies Inventorių ir katalogų skyriaus vedėja, meno istorikė Oicumila Seradzka-Malec (Ojcumiła Sieradzka-Malec).
Renginys nemokamas. Kviečiame apsilankyti!
