Rašalinė

 

XV a. rašalines naudojo tik raštinga visuomenės dalis – tie, kurie turėjo mokėti rašyti dėl savo užimamų pareigybių: raštininkai, iždininkai ir kt. Remiantis archeologiniais duomenimis, žinoma, kad viena pagrindinių to laikotarpio raštininkų naudotų kanceliarijos priemonių – rašalinės. Jos buvo tekintos iš kaulo, drožtos iš rago, lietos iš metalo ar lipdytos, žiestos iš molio. Nuo XV a. rašalinės pradėtos gaminti taip, kad jas būtų patogu nešioti, – su dangteliais, neretai pritvirtintos prie diržo. Tai leido raštininkams būti mobiliems, keliauti ir dirbti ne vienoje vietoje. Dažniausiai naudotas juodas rašalas. Spalvotas rašalas (mėlynas, raudonas) – prabangesnis (jo ir gamyba buvo brangesnė), naudotas taupiau.

 

Tyrinėjant Vilniaus Žemutinės pilies Valdovų rūmų teritoriją XV a. sluoksnyje rasta išskirtinės išvaizdos rašalinė. Ji pagaminta iš pilkos molio masės, lipdyta, dengta rusvai žalia glazūra, sveika. Rašalinė vandens paukščio pavidalo, su skyle nugaroje (rašalui laikyti), snapas ir uodega nulūžę. Ji dekoruota geometriniu ornamentu. Paprastos rašalinės pasižymėjo funkcionalumu, buvo mažai dekoruotos. Prabangesnės galėjo būti profiliuotos, puoštos įmantresnėmis figūrinėmis detalėmis. Rašalinių išvaizda neretai priklausė nuo savininko statuso – kuo aukštesnes pareigas ar statusą užėmė žmogus, tuo puošnesnė buvo ir jo rašalinė.

 

XV a. Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje plečiantis rašto kultūrai, buvo kuriamos kanceliarijos, rengiami dokumentai, didikai ir institucijos kaupė archyvus. Valdovo kanceliarija, kaip valdymo institucija, Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje susiformavo valdant didžiajam kunigaikščiui Vytautui (1392/1401–1430). Valdovo raštininko pareigybę užėmę žmonės, kitaip įvardijami kaip sekretoriai, padėjo valdovui parengti dokumentus skirtingoms visuomenės grupėms regiono viduje: bažnyčioms, miestams, bajorams. Taip pat raštininkai rašydavo į užsienį siunčiamus laiškus. Anuomet Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės Vytauto kanceliarijoje buvo rašoma lotynų ir rusėnų kalbomis, bet vartotos ir čekų bei vokiečių kalbos, yra istorinių duomenų ir apie arabų rašto vartojimą.

 

Įdomu tai, kad valdovas raštininkams patikėdavo ne tik parengti dokumentus bei laiškus, bet ir vykdyti kitas užduotis, tarp kurių svarbiausia buvo pasiuntinybės. Raštininko pareigybę užimantys žmonės turėjo turėti atitinkamų žinių ir socialinį statusą, nes vykdavo drauge su Vytauto pasiuntiniais didikais arba dažnai keliaudavo ir vieni. Nuo XV a. saugumo sumetimais Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės dokumentai ir raštai imti vežti kelioniniuose krepšiuose ar skryniose. Didėjant jų kiekiui, jie imti laikyti specialiose dėžėse: XVI a. Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje plačiai paplito vietos gamybos medinės, geležimi kaustytos, dažytos raštų skrynios.

 

Kalbant apie rašto kultūrą, nereikėtų pamiršti ir įspūdingos Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės moterų korespondencijos – jų laiškų rinkinių. Lietuvos elito atstovėms nuo XIV a. tapo įprasta rašyti ne tik asmeninius laiškus kasdienėmis verslo, vedybų, vaikų ar kitomis temomis. Anot XVI a. Anglijos moterų korespondencijos tyrinėtojo Jameso Daybello, pirmaisiais valdovių laiškais ir aktais (laiškų autorėmis) galima laikyti tiek Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovių ir diduomenės atstovių padiktuotus, tiek jų vardu parašytus laiškus. XV a. pabaigoje – XVI a. pirmoje pusėje epistoliarinį žanrą buvo įvaldžiusios visos Lenkijos karalienės ir Lietuvos didžiosios kunigaikštienės. Jos buvo ir išsilavinusios, ir raštingos, vieni laiškai rašyti pačių valdovių, kiti – specialių sekretorių ir raštininkų, diktuojant valdovėms. Taip pat dauguma valdovių mokėjo net po kelias kalbas. XV a. pabaigoje – XVI a. pradžioje Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovių korespondencijos rinkinį sudarė daugiau kaip 300 laiškų. Štai tarp 53 išlikusių Barboros Radvilaitės (1522/1523–1551) laiškų jos pačios ranka rašytų yra vienuolika, penkiolika laiškų valdovei diktuojant parašė jos asmeninis sekretorius Stanislovas Košutskis (Stanisław Koszutski). Yra žinių apie nemažą būrį raštininkų ir sekretorių, supusių valdovę Boną Sforcą (Bona Sforza, 1494–1557). Neseniai Ispanijoje rasti septyni valdovės Bonos pasirašyti laiškai Šventosios Romos imperijos imperatoriaus Karolio V ministrui ir kardinolui Antuanui de Granveliui (Antoine de Granvelle). Juos italų kalba parašė du valdovės sekretoriai.