Stiklinių apyrankių fragmentai

 

Stiklo masę išgauti išmokta II tūkstantmetyje prieš Kristų Egipte ir Artimuosiuose Rytuose. Stikliniams dirbiniams pagaminti reikėjo trijų pagrindinių komponentų – smėlio (silicio dioksido SiO₂), sodos (natrio karbonato Na₂CO₂) ir potašo (kalio karbonato K₂CO₃). Spalvą stiklui suteikdavo įvairių metalų (pavyzdžiui, švino, alavo ir kt.) oksidai. Iš stiklo masės gaminti ne tik indai, bet ir papuošalai. Labiausiai paplitę buvo įvairių spalvų, vienspalviai arba daugiaspalviai, stiklo karoliukai. Taip pat stiklinės apyrankės.

Tyrinėtojai pastebi, kad stiklinės apyrankės buvo paplitusios didelėje Europos dalyje ir būdingos tiek krikščioniškos, tiek pagoniškos, tiek ir musulmoniškos (pavyzdžiui, Pirėnų pusiasalyje) kultūros regionams. Šių dirbinių įvairovė buvo gana didelė. Apyrankių lankeliai – apvalaus, ovalaus, kvadratinio, pusapvalio skersinio pjūvio formos, lygūs, neornamentuoti, tordiruoti arba puošti spalvoto stiklo įvijomis.

IX–XIII a. stiklinės apyrankės buvo labai paplitusios Bizantijos imperijos valdytose teritorijose ir tose, kurioms darė įtaką. Manoma, kad būtent Bizantijos įtaka ir kultūriniai bei prekybiniai ryšiai šių išraiškingų papuošalų madą atnešė ir į Vidurio ir Rytų Europos regioną. Nuo XI a. pirmos pusės iki XIII a. stiklinių apyrankių mada ir gamyba klestėjo Kijevo Rusios miestuose. XIII–XIV a. jomis puošėsi Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės miestų gyventojai.

XI–XIII a. Vidurio ir Rytų Europos regione paplitusių stiklinių apyrankių cheminės sudėties tyrimų duomenys rodo, kad dirbiniams dažniausiai naudotas vadinamasis miško arba pelenų stiklas – smėlio (silicio) ir medžio pelenų mišinio pagrindu išgauta stiklo masė. Nuo joje esančio natrio, kalio karbonato, švino ir kitų priemaišų kiekio ir santykio priklausė stiklo spalva, skaidrumas, blizgumas. Pavyzdžiui, didelis švino oksido kiekis stiklo masėje padarydavo ją skaidresnę, blizgesnę ir plastiškesnę. Švino stiklas labiau tiko ir apyrankėms dekoruoti – spalvoto stiklo „siūlo“ įvijoms įlieti.

Kalbant apie Vidurio ir Rytų Europos regioną pastebima, kad stiklinių apyrankių fragmentų dažniausiai randama miesto tipo gyvenviečių bei politinių ir ekonominių centrų kultūriniuose sluoksniuose. Laidojimo paminkluose jų aptinkama itin retai. Lietuvos archeologinė medžiaga šiuo požiūriu taip pat ne išimtis. Įvairių spalvų, vienspalvio ir dvispalvio stiklo, apyrankių fragmentų rasta XIII–XIV a. Kernavės Aukštutiniame mieste. 1940 m. Vilniaus Pilies kalne buvo aptikti penki stiklinių apyrankių fragmentai, datuoti XI–XIII amžiumi. Kelios dešimtys įvairių stiklinių apyrankių fragmentų rasta Pilies kalno papėdėje buvusios Ankstyvosios mūrinės pilies aplinkos sluoksniuose, datuojamuose ne vėliau kaip XIII a. pabaiga – XIV a. pradžia. O iš laidojimų paminklų Lietuvoje žinoma bene viena stiklinė apyrankė – ji aptikta Žiemgaloje, Pavirvytės (Mažeikių r.) kapinyne, datuojama X–XI amžiumi.

Čia pristatomi penki stiklinių apyrankių fragmentai, rasti per 2019–2021 m. archeologinius tyrimus Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų rūmų teritorijoje. Kaip minėta, šie artefaktai yra susiję su Vilniaus Ankstyvosios mūrinės pilies aplinka ir joje egzistavusia bendruomene.

 

Aptariami stiklinių apyrankių fragmentai yra eksponuojami Valdovų rūmų muziejaus nuolatinėje ekspozicijoje (I maršrutas „Istorija, archeologija, architektūra“, 4 salė, 4.4 vitrina).