Medinio pastato pamato detalė

1. Medinio pastato pamato detalė. V. Abramausko nuotrauka
Aktualu iki 2025-05-18
XIII a. pab. – XIV a. pr.
Ąžuolo mediena
Blaževičius P. Vilniaus Žemutinės pilies Valdovų rūmų teritorija. LDK Valdovų rūmų G rūsio archeologinių tyrimų 2019–2020 m. ataskaita, radinio inv. Nr. 2999.
Restauravo Bernadeta Rudytė, rest. prot. Nr. 310/20319 (Nacionalinis muziejus Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų rūmai)
Medienos rūšies tyrimus atliko dr. Rūtilė Pukienė, tyrimo Nr. LIG-21-17 (Nacionalinis muziejus Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų rūmai)
 
Medinių pastatų ar jų fragmentų iš praėjusių šimtmečių retai galima aptikti buvusiose kaimavietėse. Mažai įgilintos apatinių konstrukcinių dalių liekanos žymiai geriau išlieka senamiesčiuose, kur gana greitai formuojasi kultūriniai sluoksniai, ypač drėgnose, šlapiose vietose, kai dėl natūralios drėgmės užkonservuojamos organinės medžiagos.
Vilniaus Žemutinės pilies teritorijoje XIII–XIV a. sluoksniuose aptiktos statinių liekanos rodo, kad to meto statybininkams buvo žinomi trys medinių namų statymo būdai:
·         rentinis – pastatai statomi suneriant rąstus kampuose;
·         stulpinis – pastatai statomi sienojų galus suleidžiant į stulpus kampuose;
·         karkasinis – pastatai sudaryti iš žemutinio ir viršutinio vainiko ant stulpų kampuose, sienoms naudojant vertikalius rąstelius.
Didžioji dauguma pastatų buvo rentiniai. Jie dažniausiai statyti tiesiai ant žemės, be specialios pamatų konstrukcijos, arba pamatams naudotos atskiros medinės detalės ar akmenys statinio kampuose. Tyrinėjant Valdovų rūmų rūsiuose esančius XIII a. pabaiga – XIV a. pradžia datuojamus kultūrinius sluoksnius, rasta architektūrinė detalė – kaladė su iškirtimu, kuri buvo naudojama kaip pamatas po pastato apatinio vainiko rąstu. Įdomu tai, kad ši kaladė yra ąžuolinė, nors vyraujanti statybinė medžiaga Valdovų rūmų teritorijos Viduramžių statiniuose yra pušies mediena.
Namai be pamatų būdavo šalti ir drėgni, todėl statytojai aplink sienas priversdavo žemės, kartais permaišytos su gyvulių mėšlu. Kadangi pirmieji miestai kūrėsi upių apsaugotose drėgnose ir žemose vietose, pastatai kartais būdavo pakeliami kampuose dedant kalades ar kitokias atramas, kartais sukalant polius. Perstatant namus toje pačioje vietoje, naudotos senų namų liekanos.
 
 
Medžiagą parengė Bernadeta Rudytė
Fotografai Vytautas Abramauskas, Mindaugas Kaminskas (architektūrinė detalė in situ)
 
Naudota literatūra
Tautavičius A. „Vilniaus Žemutinės pilies mediniai pastatai XIII–XIV amžiais“, in: Iš lietuvių kultūros istorijos, t. 4, vyr. red. J. Žiugžda, Vilnius, 1964.
Kuncevičius A. Lietuvos viduramžių archeologija, Vilnius, 2005, p. 121–122.
Pukienė R., Ožalas E. „Medieval oak chronology from the Vilnius Lower Castle“, in: Dendrochronologia, vol. 24, 2007, p. 137–143.

 

 

Susiję įrašai

Daugiau straipsnių

Koklis, puoštas feniksu

Koklis, puoštas feniksu

20260615

Tarp Valdovų rūmų teritorijoje rastų archeologinių radinių ypatingą vietą užima gausi ir meniniu požiūriu vertinga koklių kolekcija. Kokliai – tai keramikos dirbiniai, skirti krosnių sienelėms formuoti. Jie ne tik atlikdavo praktinę šildymo funkciją, bet ir buvo svarbi reprezentacinė interjero dalis. Koklių dekoravimas suformavo tradiciją krosnyse įprasminti konkretaus laikotarpio kultūrinio lauko žinias, religinio, politinio, ideologinio pobūdžio ženklus.
Vienas iš tokių pavyzdžių – 1994 m. atliekant archeologinius tyrimus Vilniaus Žemutinės pilies rūmų teritorijoje aptiktas plokštinis koklis, dekoruotas fenikso atvaizdu. Radinys datuojamas XVII a. pradžia. Koklio plokštė įrėminta reljefiniu apvadu.

 

 

Plačiau

Publikuota: 2025-05-12 09:12 Atnaujinta: 2025-05-12 06:57
smart foreash ccms6
Šioje svetainėje yra naudojami slapukai (angl. „cookies“). Jie gali identifikuoti lankytojus, rinkti statistikos duomenis ir padėti pagerinti naršymo patirtį kiekvienam lankytojui atskirai.
Susipažinkite su mūsų Privatumo ir slapukų politika