Stepono Batoro portretas

 

Grafikos darbe pavaizduotas Lenkijos ir Lietuvos valdovas Steponas Batoras (1575/1576–1586), jauniausias Transilvanijos vaivados Stepono VI (1477–1534) ir Onos Kotrynos Telegdi (1492–1547) sūnus. Po Izabelės Jogailaitės sūnaus Jono Žygimanto mirties buvo išrinktas Transilvanijos kunigaikščiu (1571–1576). 1574 m. valdovui Henrikui Valua (1573–1575) atsisakius Abiejų Tautų Respublikos sosto ir 1575 m. Lenkijos didikams išrinkus Žygimanto Augusto (1544/1548–1572) seserį Oną Jogailaitę (1523–1596), Steponas Batoras išrinktas Lenkijos karaliumi su sąlyga, kad taps jos sutuoktiniu. Lietuviai, valdovo rinkimuose palaikę Habsburgų dinastijos atstovą – Šventosios Romos imperatorių Maksimilianą II (Maximilian II, 1564–1576), – ilgai nenorėjo pripažinti Stepono Batoro savo valdovu. Tačiau po ilgų derybų 1576 m. birželio 29 d. galiausiai jis pripažintas Lietuvos didžiuoju kunigaikščiu. Per dešimt metų trukusį valdymo laikotarpį jis nuveikė daug reikšmingų darbų. Vienas svarbiausių – sėkmingai užbaigtas Livonijos karas su Maskva ir Lietuvai grąžintos priešo užgrobtos teritorijos. Specialiu raštu Lenkijos Karalystę ir Lietuvos Didžiąją Kunigaikštystę Steponas Batoras pripažino savarankiškomis ir lygiateisėmis valstybėmis, įsipareigojo padidinti Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės teritoriją ir seimus rengti pakaitomis Lenkijos Karalystėje ir Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje, Lietuvos kariuomenės vadovais skirti tik lietuvių didikus. Palaikė Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės savarankiškumo siekius, valdovo įvykdytos pertvarkos jį tik sustiprino. Ypač vidaus politikos pertvarkos – 1578 m. Lenkijoje ir 1581 m. Lietuvoje įsteigus bajorų aukščiausiuosius apeliacinius teismus – vyriausiuosius tribunolus.

 

Steponas Batoras daugiau reikšmės teikė ne Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės sostinei Vilniui, o Gardinui. Miestas, tapęs pagrindine valdovo rezidencija, suklestėjo, senoji Gardino pilis buvo perstatyta į renesansinius rūmus. Vilniuje valdovas lankėsi tik tris kartus 1579–1582 m. laikotarpiu. Pirmosios viešnagės metu, 1579 m. balandžio 1 d., jis pasirašė ne tik miestui, bet ir valstybei svarbų dokumentą, Stepono Batoro suteikta privilegija Vilniaus jėzuitų kolegiją leido perorganizuoti į akademiją arba universitetą. Steponas Batoras savo rūmuose Gardine netikėtai mirė 1586 m. gruodžio 12 dieną. Laidotuvės surengtos tik 1588 m. gegužės 23 d., kūnas palaidotas Krokuvos Vavelio katedroje.

 

Steponas Batoras pavaizduotas visu ūgiu, sėdintis soste. Jis vilki žiponą, ant jo dėvi kailiu pamuštą apsiaustą. Galvą dengia valdovo mėgta ir jo valdymo laikotarpiu Abiejų Tautų Respublikoje paplitusi iš Vengrijos kilusi kepurė magerė (lenk. magierka), gaminta iš fetro ar plono kailio, prie jos pritvirtinta „škofija“ – brangakmeniais ir plunksna dekoruotas smeigtukas. Valdovas rankose laiko karališkąsias regalijas: skeptrą ir valdžios obuolį. Po atvaizdu yra identifikacinis užrašas prancūzų kalba: „Etienne Batory / Roi des Polonais / Grand duc de Litvanie“. Lakšto dešiniajame apatiniame kampe yra signatūra – „Imprimerie de Leclere“. Ji nurodo, kad vaizdas buvo atspausdintas „Lemaitre“ spaustuvėje, kuri priklausė Ogiustenui Fransua Lemetrui (Augustin François Lemaitre, 1797–1870). Tačiau nežinomas ne tik portretą sukūręs dailininkas, bet ir šio kūrinio pirmavaizdis. Išlikęs ne vienas valdovo atvaizdas su jau minėta kepure, tačiau apranga, kurią jis vilki, daugiau niekur nepavaizduota. Tikėtina, kad atvaizdas sukurtas pagal mums nežinomą piešinį.

 

Labai panašus (tik su nedideliais pakeitimais) valdovo atvaizdas, sukurtas nežinomo dailininko, buvo publikuotas žurnale „Przyjaciel Ludu“ (1837/1838, nr 12, s. 98). Taip pat apie 1860 m. jis atspausdintas Vokietijos leidykloje „Oehmigke & Riemschneider Verlag“, veiklą pradėjusioje 1831 metais.

 

Aptariamasis valdovo portretas yra iš Paryžiuje išleisto leidinio „La Pologne historique, littéraire, monumentale et pittoresque...“ antrojo tomo, pasirodžiusio 1837–1838 metais. Leidinį rengė lietuvių išeivis Leonardas Boreika Chodzka (Leonard Borejko Chodźko, 1800–1871), o faktinis leidėjas buvo Ignotas Stanislovas Grabovskis (Ignacy Stanislaw Grabowski). Iš viso išleisti trys šio veikalo tomai (t. 1–3, 1835–1842 m.), bet L. B. Chodzka dirbo tik prie pirmųjų dviejų. Chronologiniu principu sudarytame leidinyje pristatyta Lenkijos ir Lietuvos istorija bei valdovai nuo seniausių laikų iki XIX a., be to, jame yra novelių, legendų, tradicijų, miestų aprašymų. Leidinys buvo iliustruotas net 180 vaizdų (kiekviename tome po 60), tai buvo istorinių asmenybių portretai, gamtos paminklai, antkapiai, istorinės scenos, žemėlapiai ir kt. atvaizdai. Juos parengė tokie dailininkai kaip Antonis Oleščinskis (Antoni Oleszczyński, 1794–1879), Adamas Juzefas Pilinskis (Adam Józef Piliński, 1810–1887), taip pat prancūzų menininkai, tačiau daug kūrinių liko nesignuoti. Tekstus veikalui rašė ne tik pats Leonardas Boreika Chodzka, bet ir jo žmona Olimpija Liudvika Malaševska (Olimpia Ludwika Maleszewska, 1797–1889), taip pat kiti lietuvių bei lenkų išeiviai. Gyvendamas emigracijoje L. B. Chodzka surinko daug įvairios medžiagos, susijusios su Lietuva ir Lenkija, ji buvo naudinga rengiant šią ir kitas publikacijas. L. B. Chodzkos surinktą archyvą po jo mirties įsigijo 1870 m. Rapersvilyje, Šveicarijoje, emigrantų lėšomis įsteigtas Lenkų nacionalinis muziejus.

 

 

Kūrinys publikuotas:

Eksponatai. 2009–2015 m. dovanotos ir įsigytos vertybės. Parodos katalogas / Exhibits. Treasures Donated and Acquired in 2009–2015. Exhibition catalogue, sud. / comp. D. Avižinis, R. Lelekauskaitė, Vilnius, 2016, p. 336, Nr. 222.