Publikuota 20241209
Aktualu iki 2024-12-15
Rudolfas Šrioteris (Rudolf Schrötter), Čekoslovakija
XX a. II ketv.
Stiklas
Išlikęs aukštis – 20,5 cm, skersmuo – 10 cm, stiklo storis – 1 cm
Ožalas E. Vilniaus Žemutinės pilies teritorija. Vakarinio korpuso prieigų archeologiniai tyrimai 2007–2010 m., radinio inv. Nr. S 1569.
Restauravo Deimantė Baubaitė, rest. prot. Nr. 36/19077 (Nacionalinis muziejus Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų rūmai)
Valdovų rūmų vakarų korpuso aplinkoje aptiktos 26 sudaužyto stiklinio indo šukės. Sudėjus jas į vientisą dirbinį, paaiškėjo, kad surastos vazos dalys yra indo apačia (dugnas) ir dalis sienelių. Dirbinys pagamintas iš storo, skaidraus natrio-kalio-kalcio silikatinio stiklo, korpusas ir ornamentas suformuoti naudojant pūtimą formoje ir stiklo šlifavimo bei giliojo raižymo techniką. Pagrindinę vazos sienelių dalį puošia į ovalo formos laukus, tarsi į skydus, įkomponuotos keturios karališkosios heraldinės lelijos. Vazos apatinė dalis po lelijomis yra aštuoniasienė, dugne įkomponuota į gėlės žiedą panaši rozetė su aplink jos centrą besisukančiais dvylika žiedlapių.
Ši heraldinė figūra – stilizuotas trijų žiedlapių lelijos žiedas, perrištas juostele, – nuo XII a. aptinkama Europos heraldikoje, ji buvo laikoma karališkosios valdžios, karinio dorybingumo simboliu. Krikščionybėje šis simbolis buvo siejamas su Švč. Mergele Marija, simbolizavo pamaldumą, nekaltumą ir skaistybę.
Vaza surasta kultūriniame sluoksnyje tarp XVI a. antra puse ir XVII a. pradžia datuojamų dviejų akmeninių grindinių, tačiau jos dekoravimas giliuoju stiklo raižymo būdu suteikė pagrindą šio radinio datavimą pavėlinti mažiausiai 200 metų. Kalnų krištolui naudota giliojo raižymo technika pirmą kartą stiklo dirbiniams pritaikyta tik XIX a. pradžioje Anglijoje. Nuodugniai ištyrus dirbinio radimvietę, pastebėta, kad XVII a. pradžia datuojamame grindinyje būta apie 50–60 cm skersmens praardymo ir apie 50 cm gylio duobės. Atrodo, kad čia buvo įkastas medinis stulpas, o į duobės dugną įmesta sudaužyta vaza. Baigus restauruoti dirbinį, nustatyta, kad vaza pagaminta XX a. antrame ketvirtyje, taigi paaiškėjo ir XVII a. grindinio suardymo laikas.
XX a. pirmoje pusėje Vilniuje ir jo apylinkėse veikusiose stiklo dirbtuvėse gaminti tik paprasti gaminiai. Meninio stiklo dirbiniai būdavo perkami užsienyje. Paaiškėjo, kad į Vilnių atvežta vaza buvo pagaminta Rudolfo Šrioterio (Rudolf Schrötter, 1887–1959) stiklo dirbtuvėje, tuometinėje Čekoslovakijoje. R. Šrioteris – žymus stiklo meistras, 1904 m. pradėjęs dirbti stiklo dizaineriu Josefo Invaldo (Josef Inwald, 1837–1906) stiklo dirbtuvėje (Rudolfshütte, Teplicė, Austrijos-Vengrijos imperija). Ilgainiui jis tapo vienu pagrindinių Čekoslovakijos stiklo meistrų, dabar laikomas čekų modernaus stiklo gamybos pradininku. Be gausybės dekoratyvių indų, R. Šrioteris, inspiruotas Prancūzijos nepriklausomybės kovų, 1926–1927 m. sukūrė ir indų seriją su lelijų ornamentais, tarp kurių buvo ir aukščiau aptarta vaza.
XX a. II ketv.
Stiklas
Išlikęs aukštis – 20,5 cm, skersmuo – 10 cm, stiklo storis – 1 cm
Ožalas E. Vilniaus Žemutinės pilies teritorija. Vakarinio korpuso prieigų archeologiniai tyrimai 2007–2010 m., radinio inv. Nr. S 1569.
Restauravo Deimantė Baubaitė, rest. prot. Nr. 36/19077 (Nacionalinis muziejus Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų rūmai)
Valdovų rūmų vakarų korpuso aplinkoje aptiktos 26 sudaužyto stiklinio indo šukės. Sudėjus jas į vientisą dirbinį, paaiškėjo, kad surastos vazos dalys yra indo apačia (dugnas) ir dalis sienelių. Dirbinys pagamintas iš storo, skaidraus natrio-kalio-kalcio silikatinio stiklo, korpusas ir ornamentas suformuoti naudojant pūtimą formoje ir stiklo šlifavimo bei giliojo raižymo techniką. Pagrindinę vazos sienelių dalį puošia į ovalo formos laukus, tarsi į skydus, įkomponuotos keturios karališkosios heraldinės lelijos. Vazos apatinė dalis po lelijomis yra aštuoniasienė, dugne įkomponuota į gėlės žiedą panaši rozetė su aplink jos centrą besisukančiais dvylika žiedlapių.
Ši heraldinė figūra – stilizuotas trijų žiedlapių lelijos žiedas, perrištas juostele, – nuo XII a. aptinkama Europos heraldikoje, ji buvo laikoma karališkosios valdžios, karinio dorybingumo simboliu. Krikščionybėje šis simbolis buvo siejamas su Švč. Mergele Marija, simbolizavo pamaldumą, nekaltumą ir skaistybę.
Vaza surasta kultūriniame sluoksnyje tarp XVI a. antra puse ir XVII a. pradžia datuojamų dviejų akmeninių grindinių, tačiau jos dekoravimas giliuoju stiklo raižymo būdu suteikė pagrindą šio radinio datavimą pavėlinti mažiausiai 200 metų. Kalnų krištolui naudota giliojo raižymo technika pirmą kartą stiklo dirbiniams pritaikyta tik XIX a. pradžioje Anglijoje. Nuodugniai ištyrus dirbinio radimvietę, pastebėta, kad XVII a. pradžia datuojamame grindinyje būta apie 50–60 cm skersmens praardymo ir apie 50 cm gylio duobės. Atrodo, kad čia buvo įkastas medinis stulpas, o į duobės dugną įmesta sudaužyta vaza. Baigus restauruoti dirbinį, nustatyta, kad vaza pagaminta XX a. antrame ketvirtyje, taigi paaiškėjo ir XVII a. grindinio suardymo laikas.
XX a. pirmoje pusėje Vilniuje ir jo apylinkėse veikusiose stiklo dirbtuvėse gaminti tik paprasti gaminiai. Meninio stiklo dirbiniai būdavo perkami užsienyje. Paaiškėjo, kad į Vilnių atvežta vaza buvo pagaminta Rudolfo Šrioterio (Rudolf Schrötter, 1887–1959) stiklo dirbtuvėje, tuometinėje Čekoslovakijoje. R. Šrioteris – žymus stiklo meistras, 1904 m. pradėjęs dirbti stiklo dizaineriu Josefo Invaldo (Josef Inwald, 1837–1906) stiklo dirbtuvėje (Rudolfshütte, Teplicė, Austrijos-Vengrijos imperija). Ilgainiui jis tapo vienu pagrindinių Čekoslovakijos stiklo meistrų, dabar laikomas čekų modernaus stiklo gamybos pradininku. Be gausybės dekoratyvių indų, R. Šrioteris, inspiruotas Prancūzijos nepriklausomybės kovų, 1926–1927 m. sukūrė ir indų seriją su lelijų ornamentais, tarp kurių buvo ir aukščiau aptarta vaza.
Medžiagą parengė Gintautas Striška
Fotografas Vytautas Abramauskas
Dailininkė Rita Manomaitienė
Fotografas Vytautas Abramauskas
Dailininkė Rita Manomaitienė
Naudota literatūra
Railaitė-Bardė A. Origo et arma. Kilmė ir herbas Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje XVI–XVIII amžiuje, Vilnius, 2020.
Stopfer E. „Rudolf Schrötter – der Vater des modernen Pressglases in der Tschechoslowakei Entwürfe für Josef Inwald, Wien–Teplitz, von 1913/1914 bis 1958“, in: Pressglas-Korrespondenz, 2009, Nr. 3, https://www.pressglas-korrespondenz.de/aktuelles/pdf/pk-2009-3w-stopfer-schroetter-inwald.pdf [žiūrėta 2024-10-07].
Strazdas K. Lietuvos stiklas. Nuo seniausių laikų iki 1940 metų, Vilnius, 1992.
Vorgić D. „Rudolf Schrötter – Schöpfer des modernen tschechoslowakischen Pressglases“, in: Pressglas-Korrespondenz, 2015, Nr. 3, https://www.pressglas-korrespondenz.de/aktuelles/pdf/pk-2015-3w-vorgic-schroetter-1887-1959.pdf [žiūrėta 2024-10-07].
Stopfer E. „Rudolf Schrötter – der Vater des modernen Pressglases in der Tschechoslowakei Entwürfe für Josef Inwald, Wien–Teplitz, von 1913/1914 bis 1958“, in: Pressglas-Korrespondenz, 2009, Nr. 3, https://www.pressglas-korrespondenz.de/aktuelles/pdf/pk-2009-3w-stopfer-schroetter-inwald.pdf [žiūrėta 2024-10-07].
Strazdas K. Lietuvos stiklas. Nuo seniausių laikų iki 1940 metų, Vilnius, 1992.
Vorgić D. „Rudolf Schrötter – Schöpfer des modernen tschechoslowakischen Pressglases“, in: Pressglas-Korrespondenz, 2015, Nr. 3, https://www.pressglas-korrespondenz.de/aktuelles/pdf/pk-2015-3w-vorgic-schroetter-1887-1959.pdf [žiūrėta 2024-10-07].