Tyrinėjant Vilniaus Žemutinės pilies Valdovų rūmų aplinką buvo rasti keli mediniai indai su taisymo žymėmis. Vieną jų archeologai aptiko Valdovų rūmų rytų ir šiaurės korpusų prieigose. Šis indas preliminariai datuotas XIV a. pabaiga – XV a. pradžia. Šalia pakraštėlio skirtingose seno įskilimo pusėse turi dvi 0,5–0,6 cm skersmens skylutes.
Šios skylutės greičiausiai buvo padarytos tuomet, kai indas suskilo ir jo savininkas nusprendė prailginti jo naudojimo trukmę. Archeologiniai duomenys rodo, kad kai indai įskildavo ar net perlūždavo pusiau, jų neišmesdavo, o suremontuodavo ir naudodavo toliau. Deja, nežinoma, kuo gi Vilniaus Žemutinės pilies teritorijoje aptiktas indas galėjo būti sutvirtintas. Kaip rodo kitų šalių senamiesčių archeologiniai tyrimai, mediniai indai Europos kraštuose būdavo taisomi naudojant metalines kniedes ar lankelius, medinius kaištukus arba susiuvant metaline viela ar organinės kilmės siūlais.
Tai, kad mediniai indai būdavo remontuojami, rodo jų svarbą. Viduramžiais šios medžiagos indai naudoti tiek maisto gamyboje, tiek stalui serviruoti, individualiai valgyti. Iš molio lipdyti indai daugiau būdavo naudojami maisto gamyboje, taip pat skysčiams patiekti. Stikliniai ir metaliniai indai vertinti labiausiai, bet jie buvo gerokai brangesni. Indai iš medžio plačiai naudoti dėl to, kad pasižymėjo estetinėmis savybėmis ir buvo gana patvarūs.
Kodėl mediniai indai būdavo taisomi? Viena iš galimų priežasčių – taupumas. Tikėtina, kad meistrų ištekinti indai būdavo pardavinėjami ne taip jau ir pigiai, nes tekintojas turėdavo pats nuvykti į mišką ir paruošti žaliavą arba jos nusipirkti. Kita priežastis, kodėl indai būdavo prikeliami antram gyvenimui, galėjo būti jų sentimentalioji vertė. Trečia priežastis – tekinimo darbų sezoniškumas, daręs įtaką retam šios produkcijos realizavimui.
