Knyga „Textus septem Tractatuum Petri Hispani per tractatus et capitula distinctus, in quibus succincte breviterque inquiruntur ea, que in libris logicalibus Aristotelis diffusius tractantur“

 

Tai knyga „Septynių traktatų Petro Ispano tekstas, suskirstytas į veikalus ir skyrius, kuriuose glaustai ir trumpai nagrinėjami dalykai, išsamiau aptariami Aristotelio logikos knygose“.

 

XIII a. viduryje pasirodė Petro Ispano logikos veikalas „Tractatus“ (liet. „Traktatas“), vėliau leistas pavadinimu „Summulae Logicales“ (liet. „Logikos santraukos“). Tai klasikinis Europoje cirkuliavęs logikos vadovėlis, keliems šimtmečiams tapęs pagrindine šios disciplinos mokomąja medžiaga Europos universitetuose ir padėjęs logikos bei semiotikos studijų pagrindus. Daugybė šio veikalo variantų buvo išleista iki XVI a. pabaigos, esama daugiau nei 200 jo leidimų.

 

Galimai dėl to, kad šis veikalas buvo labai plačiai naudojamas ir daug kartų perspausdinamas, atsirado įvairių jo pavadinimo variacijų. Tikėtina, kad vėliau imtos daryti veikalo kopijų kopijos, mažai ką bendro turėjusios su originaliu leidėju. Originalus veikalas buvo pavadintas vienu žodžiu „Tractatus“, šis pavadinimas, išplėstas įvairiomis formuluotėmis, dominavo iki XV a. pabaigos – XVI a. pradžios. Kiek vėliau tas pats veikalas jau buvo spausdinamas „Summulae logicales“ pavadinimu, pirmoji tokia knyga pasirodė 1474 m. Alste, Belgijoje. XVI a. pradžioje išleistas ir Valdovų rūmų muziejaus rinkiniuose saugomas veikalas jau turi išplėstinį pavadinimą, nors raktinis žodis vis dar yra „tractatus“. Įvairiais panašiai varijuojančiais pavadinimais leidinys XVI a. pirmoje pusėje publikuotas bent aštuonis kartus. Petro Ispano veikalų leidimai skirstomi į leidimus be komentarų ir leidimus su komentarais. Aptariamas 1521 m. leidimas yra be komentarų.

 

Veikalą „Tractatus“, o vėliau ir „Summulae logicales“, sudarė dvylika traktatų, padalytų į dvi dalis. Pirmojoje veikalo dalyje pateikta „logica antiquorum“, t. y. logikos, semiotikos pagrindai, išgryninti daugiausiai remiantis Aristotelio tekstais. Antrojoje dalyje pristatomos logikos naujovės, „logica modernorum“, daug dėmesio skiriant pažyminio ir prielaidos (orig. „suppositio“) teorijoms. Valdovų rūmų muziejaus rinkiniuose saugomas veikalas susideda iš septynių traktatų, analizuojančių daugiausiai „logica antiquorum“ dalį, tačiau VII skyriuje aptariama ir prielaidos teorija, priklausiusi „logica modernorum“daliai. Skyrių išdėstymo tvarka taip pat yra kiek kitokia negu originaliame „Tractatus“, ji labiau atitinka vėlyvesnius „Summulae logicales“ leidimus. Greičiausiai būtent ši Petro Ispano veikalo variacija tapo pagrindu aptariamam spaudiniui.

 

Šiam veikalo variantui įtaką greičiausiai padarė Krokuvoje 1504 m. Kaspero Hochfederio (Kasper Hochfeder, dirbo Krokuvoje 1503–1505) ir 1514 m. Jano Halerio (Jan Haller, 1463–1525) spaustuvėse išleistas veikalas pavadinimu „Textus summularu[m] Petri Hyspani per tractatus et capitula divisus cunq[ue] singulorum tractatu[m] summarijs cuilibet studioso multum profuturis“. Šie leidiniai pasižymi analogiškai išdėstytais skyriais. Nors proveniencijos ženklų nėra, Valdovų rūmų muziejaus rinkiniuose saugomo egzemplioriaus pirmoji dalis pasižymi itin gausiais marginaliniais įrašais ir įrašais tarp eilučių lotynų kalba. Tai rodo, kad knyga buvo naudojama bent jau pirmiesiems traktatams studijuoti.

 

Aptariamas Petro Ispano veikalo variantas išspausdintas 1521 m. Jeronimo Vietoro (Hieronim Wietor, apie 1480–1546/1547) spaustuvėje Krokuvoje. Antraštiniame lape skelbiama, kad veikalas dedikuotas Lenkijos karaliui ir Lietuvos didžiajam kunigaikščiui Žygimantui Senajam (valdė 1506–1548). J. Vietoras buvo vienas pirmųjų spaustuvininkų Lenkijos Karalystėje, pirmą veikalą Krokuvoje išspausdino 1518 metais. Jis publikavo daugiausiai lotyniškus leidinius, tačiau yra išspausdinęs leidinių ir lenkų kalba. J. Vietoras nevengė spausdinti ir itin populiarių veikalų, kurie buvo gerai perkami. 1523–1524 m. sandūroje jis gavo valdovo privilegiją, o 1527 m. buvo paskelbtas karališkuoju spaustuvininku. Būtent J. Vietoro spaustuvėje 1521 m. buvo išleistas Justo Liudviko Decijaus (Jost Ludwik Decjusz, Dietz, Dycz, Iodokus Ludovicus Decius, apie 1485–1545) veikalas „De Vetustatibus Polonorum, Liber I. De Iagellonum familia, Liber II. De Sigismundi regis temporibus, Liber III“, kuriame buvo išspausdintas Jogailaičių dinastijos giminės medis ir iš medžio raižinių atspausti Žygimanto Senojo, mažamečio Žygimanto Augusto (1520–1572, valdė 1544/1548–1572) bei jo motinos Bonos Sforcos (1494–1557) atvaizdai.

 

Daugumoje leidimų buvo nekeičiamas kultiniu tapęs pirmasis veikalo sakinys „Dialektika yra visų menų menas ir visų mokslų mokslas, atverianti kelią į visų mokomųjų dalykų principus“ (orig. „Dylaectica est ars artium scientia scientiarum ad omnium methodorum principia viam habens“). Veikale pirmiausia buvo subendrinti ir komentarais papildyti pagrindiniai Aristotelio logikos principai. Tai leido Vidurinių amžių ir ankstyvųjų Naujųjų laikų studentams Aristotelio logikos mokytis ne iš paties mąstytojo tekstų, o iš tokių logikos vadovėlių, apibendrinusių, susisteminusių ir interpretavusių jo teorijas.

 

Pirmajame traktate dėmesys skiriamas propozicijai – analizuojama, kad teiginys gali būti teisingas arba neteisingas. Antrajame traktate, apie predikatą, kalbama apie objekto požymius kaip panašius arba skirtingus. Trečiajame traktate, apie predikamentą, analizuojamos daiktų rūšys ir požymiai. Ketvirtajame traktate dėmesys skiriamas silogizmams, pasakojama apie dedukcinį samprotavimą, kurį sudaro dvi prielaidos ir viena išvada. Penktajame traktate kalbama apie vietas, iš kurių kyla argumentai. Šeštojo traktato tema – klaidingo samprotavimo naudojimas stengiantis pagrįsti argumentą. Septintasis traktatas buvo skirtas prielaidos, kaip vienos iš svarbiausių vėlyvųjų Viduramžių semantinių teorijų, analizei. Kiekvienas traktatas buvo suskirstytas į smulkesnius veikalus ir skyrelius, detaliau analizuojančius aptariamą reiškinį. Ši sistema padėjo pagrindus dialektikos dėstymui ir mokymuisi, padarė lemiamą įtaką šio mokslo plėtotei.

 

Laikoma, kad veikalo autorius Petras Ispanas yra Petras Julijanas (Pedro Julião, 1215–1277), portugalų dvasininkas, tapęs Romos popiežiumi Jonu XXI (1276–1277). Šią tapatybę Petrui Ispanui priskyrė rašytojas, kronikininkas ir enciklopedistas Rikobaldas iš Feraros (Riccobaldo da Ferrara, apie 1246 – po 1320). Petro Ispano slapyvardžiu išleista beveik keturiasdešimt veikalų logikos, gamtos filosofijos, teologijos, medicinos temomis. Nors Viduramžių mokslininkams buvo būdinga itin plati veikalų tematika, tačiau jau kelis dešimtmečius pagrįstai svarstoma, ar visus šiuos veikalus galima priskirti vienam asmeniui, ar tokiu slapyvardžiu galėjo rašyti ne vienas mąstytojas. Petro Ispano veikalai logikos, dialektikos srityje vietomis nenuoseklūs, tad manoma, kad ne visus juos parašė tas pats asmuo.