Alavinis žiedas

Publikuota 20260202

Aktualu iki 2026-02-08

XIV a. II p.

Alavas

Žiedo skersmuo 2,2 cm

Blaževičius P., Bugys P. Vilniaus Žemutinės pilies teritorija. Valdovų rūmų rytinio ir šiaurinio korpusų prieigų 2006–2008 m. archeologinių tyrimų ataskaita, radinio inv. Nr. M 1634.

Žiedo metalo lydinio sudėties tyrimus atliko Ingrida Žūkienė ir Irena Smaliukienė, tyrimo Nr. KT-290 (Lietuvos prabavimo rūmai, Prabavimo ir įspaudavimo laboratorija)

Konservavo Jurgita Kalėjienė, rest. prot. Nr. M-97/6678 (Nacionalinis muziejus Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų rūmai)

Alavas – sidabriškai pilkas, blizgus, minkštas, lengvai liejamas metalas, žinomas jau tūkstančius metų. Iš alavo ir jo lydinių su švinu buvo gaminami papuošalai, buities reikmenys ir kiti dirbiniai, jis naudotas kaip lydmetalio ir lydinių sudėtinė dalis, juo buvo dengiami įvairūs paviršiai. Pagal spalvą alavo dirbiniai priminė sidabrinius, bet buvo pigesni, o dėl žemos lydymosi temperatūros – paprasčiau pagaminami.

Alaviniai dirbiniai – sagos, papuošalai, tvirtinimo ir dekoro detalės, apkalai, langų rėmeliai – gaminti ir Viduramžių Vilniuje. Alavu buvo dengiami raktai, sagtys, pentinai, balnakilpės, spynos.

Šio metalo pėdsakų fiksuota ant juvelyrų darbo priemonių (XIV–XVII a. tigliai, XIV–XV a. liejimo formelės). Visgi alavo lydinių papuošalai nebuvo tokie populiarūs kaip vario lydinių ir jų rasta nedaug, nors dalis galėjo neišlikti dėl „alavo maro“.

Iš alavo ir alavo-švino lydinių juvelyrai gamino žiedus, seges, antsmilkinius, karoliukus, kabučius, apkalus. Didžioji dalis jų datuojami XIV–XV a. ir yra lieti.

Vienas iš alavinių juvelyrinių dirbinių – žiedas paplatinta šešiakampe su spurgeliais kampuose priekine dalimi, kurios centre matoma aštuoniakampė gėlytė, aprėminta geometrinio ornamento apvadu. Žiedas yra būdingo šiam laikotarpiui tipo ir ornamento. Nežinoma, ar jis buvo pagamintas Vilniuje, bet panašaus tipo ir dekoro žiedai lieti XIV – XV a. pradžioje Vilniaus Žemutinės pilies Lietuvos didžiųjų kunigaikščių rūmų teritorijoje buvusiose auksakalių (juvelyrų) dirbtuvėse: rasta tiek liejimo formelių, tiek jose išlietų žiedų iš alavo ir alavo-švino lydinių.

XVI–XVIII a. iš alavo pagaminti šaukštai, lėkštės, dubenys, buteliai, ąsočiai, indai, žvakidės bei kiti dirbiniai įrašyti Vilniaus miestiečių testamentuose, inventoriuose. 1595 m. Vilniuje įkurtas liejikų cechas.

Papuošalų iš alavo lydinių bei auksakalių (juvelyrų) darbo priemonių galima pamatyti Valdovų rūmų muziejaus nuolatinėje ekspozicijoje.

Medžiagą parengė Rasa Gliebutė
Fotografas Vytautas Abramauskas

Naudota literatūra

Arndt B. „Archäologische Befunde zum Handwerk im mittelalterlichen Göttingen“, in: Lübecker Kolloquium zur Stadtarchäologie im Hanseraum V: Das Handwerk, Hrsg. M. Gläser, Lübeck, 2006.

Gliebutė R. XIII–XVII a. juvelyrika Vilniuje archeologiniais duomenimis. Daktaro disertacija, Vilniaus universitetas, Vilnius, 2022.

Kaladžinskaitė-Vičkienė A. „XVI–XVIII a. Vilniaus amatininkų cechai ir jų altoriai“, in: Lietuvių katalikų mokslo akademijos metraštis, t. 24, 2004.

Skučas V. Metalų korozija, Vilnius, 2007.

Vaškevičiūtė I. „Moterų liejikių kapai žiemgalių kapinynuose“, in: Iš baltų kultūros istorijos, Vilnius, 2000.

Volkaitė-Kulikauskienė R., Jankauskas K. „Iš senosios lietuvių amatininkystės istorijos (alavas senuosiuose lietuvių papuošaluose)“, in: Lietuvos archeologija, t. 8, 1992.

Žiedelis M. „Pasaulietiniai alavo dirbiniai rankraštiniuose šaltiniuose XVII–XIX a. I p.“, in: Kultūros paminklai, Nr. 21, 2017.