Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų rūmų atkūrimas yra didelis ir sudėtingas projektas. Rūmų kompleksas formuotas kelis amžius, statyti ir perstatyti pastatai, kurti ir rekonstruoti interjero dekoro elementai, kauptos skirtingų stilistikų kilnojamosios vertybės. Deja, buvęs turtingas interjero įrengimas pamažu sunyko, buvo išgrobstytas, kaip sunaikinti ir patys rūmai.
Karų bei kitų negandų nuniokoti Valdovų rūmai visiškai nušluoti nuo žemės paviršiaus XIX amžiaus pradžioje. Nebeliko pačių kilnojamųjų ir nekilnojamųjų interjero vertybių, buvusių rezidencijos viduje, o žinios apie jas gana neišsamios. Viskas, kas žinoma, – tai tik fragmentiška informacija, kurios galima aptikti ir taip negausiuose rašytiniuose šaltiniuose. Kalbant apie rezidencijos interjero kilnojamąsias meno vertybes, žinoma, kad Lietuvos didžiųjų kunigaikščių rūmuose Vilniaus Žemutinėje pilyje buvo paveikslų, vaizdavusių užsienio valstybių valdovus, religines bei mitologines scenas, vietiniai ir iš užsienio kilę meistrai kūrė baldus, tapė plafonus bei atliko kitus vidaus įrengimo ir dekoravimo darbus. Žinomi keliolikos menininkų bei meistrų vardai. Nemažai vertybių buvo atvežama iš užsienio. Čia svarbu paminėti įvairius audinius, kurie būdavo užsakomi garsiose to meto Flandrijos dirbtuvėse. Žinoma, kad ir baldai buvo gabenami iš užsienio. Tačiau šie duomenys dažnai yra nekonkretūs ir fragmentiški, leidžiantys daugiau daryti prielaidas, bet ne vienareikšmiškai atsakyti į klausimus. Nėra rasta nė vieno išsamaus Vilniaus rūmų vertybių inventoriaus, o tik lobyno rinkinio aprašų fragmentai bei duomenys apie bibliotekoje buvusias knygas. Dalį informacijos apie interjero meninius kūrinius suteikia archeologinių kasinėjimų metu atrastos kilnojamųjų vertybių detalės, kurių didesnę dalį sudaro išlikusios metalinės dalys – įvairūs apkaustai, apkalai, taip pat surasti mediniai fragmentai, kurie sietini su baldais, paveikslų rėmais.
Kaip atrodė Lietuvos didžiųjų kunigaikščių ir Lenkijos karalių rezidencijos Vilniuje vidus, galima nuspėti, žvelgiant į Lietuvos istorijos ir kultūros paveldo pėdsakus, išlikusius įvairiuose pasaulio muziejuose. Visų pirma svarbūs Lenkijos pavyzdžiai. Krokuvos Vavelio karališkojoje pilyje yra išlikusi gausiausia Jogailaičiams priklausiusi gobelenų kolekcija, daugiau nei šimtas trisdešimt audinių. Gobelenų serijos dažnai buvo vežiojamos iš rūmų į rūmus, paprastai keliavo su pačiu valdovu, tad manytina, jog šiandien Lenkijoje esantys gobelenai galėjo ne kartą puošti ir Vilniaus rūmus. Juolab kad apie audinių buvimą Valdovų rūmuose yra užsimenama rašytiniuose šaltiniuose. Labai svarbi yra Miuncheno rezidencija, į kurią dėl istorinių aplinkybių suplaukė nemaža dalis lituanistinių ir polonistinių vertybių. Minėtinas gobelenas su Vazų ir Lenkijos bei Lietuvos herbais, lobyne esantys puošnūs XVII amžiaus indai. Švedijos karo muziejuje eksponuojami išlikę Žygimanto Augusto šarvai, kiti šarvai saugomi Vengrijos nacionaliniame muziejuje. Užsienyje sukauptos vertybės, jų eksponavimo būdai, ypač rezidencijų ekspozicijos, yra geras pavyzdys, kaip rengti Vilniaus rūmų interjero ekspozicijas. Analogų galima rasti ir tolimesniuose Vakarų Europos kraštuose, iš kurių buvo kilę Vilniuje dirbę menininkai, pirmiausia – Italijoje.
Dar prieš pradedant atkurti Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų rūmus, buvo mąstoma ir apie jų įrengimą, ekspozicijų tematiką, metodiką. 1999 metais Lietuvos dailės muziejaus specialistai parengė „Lietuvos didžiųjų kunigaikščių rūmų pritaikymo gaires“, 2003 metais buvo paskelbti „Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų rūmų interjerų atkūrimo ir pritaikymo reprezentacinėms, muziejinėms ir edukacinėms funkcijoms programos metmenys“. Abu dokumentai rėmėsi 2000 metais Lietuvos Respublikos Seimo priimto Valdovų rūmų atkūrimo įstatymo bei 2001 metais Vyriausybės patvirtintos Rūmų atkūrimo ir pritaikymo koncepcijos nuostatais. Visa tai tapo pradžia darbo, kuris vyksta iki šiol. Nuolat rengiami visų institucijų specialistų, padedančių atkurti Valdovų rūmus, pasitarimai leido apsispręsti dėl kiekvienos, net ir smulkiausios, atkuriamos rezidencijos interjero dekoro, kilnojamųjų vertybių panaudojimo detalės. Įvairios informacijos apie istorinius interjerus ieškota XV–XVII amžiaus ikonografijoje, rašytiniuose šaltiniuose. Vykdytos ekspedicijos į rezidencijas, kuriose išlikę autentiški Gotikos, Renesanso ir Baroko epochų interjerai bei istoriniai kilnojamųjų meno vertybių rinkiniai.
Didžiausia vertybė, be abejo, yra Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų rūmų autentiškos architektūrinės detalės ir elementai: pamatų, sienų, skliautų mūrų, grindų fragmentai, akmeninės langų apvadų, portalų, židinių detalės, taip pat figūrinės, grindų plytelės, krosnių kokliai, kiti radiniai ir visa, kas išliko Rūmų teritorijoje, nepaisant daugelio nelaimių ir netekčių. Tyrinėjant Lietuvos didžiųjų kunigaikščių rūmų Vilniaus Žemutinėje pilyje teritoriją, buvo sukauptas archeologinių radinių rinkinys, vienas iš įdomiausių ir įvairiausių Europoje, leidžiantis ne tik atkurti reprezentacinės valdovų rezidencijos prabangą, bet ir įsivaizduoti, kokia tuo metu buvo ten gyvenusių valdovų bei juos supusių žmonių buitis ir kasdienybė. Sukaupta informacija padeda atkurti daugelį Valdovų rūmų interjero architektūrinio dekoro detalių. Kita vertus, labai svarbu, kad nuo 2002 metų atkuriamos istorinės Rūmų erdvės nebūtų tuščios, o atitiktų istorinę rezidencijos paskirtį. Nuspręsta įrengti dalį rezidencijos funkcionavimo epochas – vėlyvosios Gotikos, Renesanso ir ankstyvojo Baroko – atspindinčių patalpų su šioms stilistikoms būdingais interjero dekoro elementais, atskleidžiančiais ir funkcinę patalpų paskirtį.
Tokias atkurto reprezentacinio istorinio interjero ekspozicijas numatyta įrengti pietų, vakarų ir rytų korpusų antrojo bei trečiojo aukštų salėse. Remiantis gausia archeologine medžiaga, buvo rekonstruojami stacionarūs interjerų architektūrinio dekoro elementai: langų apvadai, vitražai, portalai, grindys, krosnys, židiniai. Rašytinių šaltinių užuominos, ikonografija bei Vilniaus rūmams artimų išlikusių istorinių rezidencijų analogijos padėjo atkurti sijines, kesonines, plafonines lubas, grindų dangos ornamentiką, suskliausti skliautus. Šias atkurtas istorinių interjerų – vėlyvosios Gotikos, Renesanso, ankstyvojo Baroko – erdves praturtino atitinkamą stilistiką reprezentuojančios autentiškos kilnojamosios meno, kultūros ir istorijos vertybės, leidžiančios ekspozicijose pabrėžti skirtingas patalpų funkcijas. Tai taikomosios bei vaizduojamosios dailės kūriniai: senieji meniniai audiniai, paveikslai, skulptūros, baldai, indai, taip pat istoriniai ginklai, senosios knygos, grafikos darbai, žemėlapiai bei kiti vertingi eksponatai. Remiantis autentiškais radiniais, ilgamečiais moksliniais tyrimais, artimomis analogijomis, atkurtas patalpų dekoras papildomas autentiškomis Gotikos, Renesanso ir Baroko vertybėmis. Visa tai leidžia sukurti europinės valdovų rezidencijos ekspoziciją, kaip moksliškai paremtą viziją.
Siekiant ne tik atkurti Valdovų rūmus kaip statinį, bet ir įrengti istorinės rezidencijos paskirtį atspindinčias ekspozicijas, nuo 2003 metų pradėtos kaupti meno ir istorijos vertybės, ateityje papuošiančios Lietuvos didžiųjų kunigaikščių rezidencijos istorinių interjerų ekspozicines sales. Pirmąjį eksponatą būsimai Rūmų interjerų ekspozicijai padovanojo garsus lenkų kilmės atomo fizikas, verslininkas bei kolekcininkas dr. Tomašas Nevodničanskis (Tomasz Niewodniczański, † 2010). Dalį savo gyvenimo praleidęs Vilniuje, vėliau gyvenęs Lenkijoje ir galiausiai apsistojęs Vokietijoje, kolekcininkas nuolat rinko istorijos ir kultūros paveldo paminklus, liudijančius Lenkijos, Lietuvos, Baltarusijos bei Ukrainos praeitį. 2003 metais T. Nevodničanskis lankėsi Vilniuje. Lietuvos dailės muziejaus Vilniaus paveikslų galerijoje (buvusiuose Chodkevičių rūmuose) buvo surengta lituanistinės jo kolekcijos dalies paroda, pavadinta „Imago Lithuaniae“. Būtent šios parodos pristatymo metu garsus kolekcininkas padovanojo tik ką pradėtiems atkurti Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų rūmams nepaprastai vertingą ir retą garsaus Niurnbergo graverio Matijaus Ciundo (Mathias Zündt) grafikos darbą, sukurtą pagal Žygimantui Augustui dirbusio dailininko Johano Adelhauserio (Johann Adelhauser) piešinį, kuriame labai detaliai vaizduojama Gardino miesto panorama 1568 metais. Būtent tais metais šiame mieste vyko svarbios Lenkijos Karalystės ir Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės derybos dėl būsimos sąjungos bei buvo priimami užsienio valstybių pasiuntiniai. Taip šis įspūdingas, Žygimanto Augusto valdymo laikus menantis grafi kos kūrinys tapo pirmuoju eksponatu, padovanotu atkuriamiems Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų rūmams, jam buvo suteiktas inventorinis numeris VR–1.
Atvejis, kai pradžią naujai kaupiamai muziejinei kolekcijai duoda savanoriška asmeninė iniciatyva, nėra naujas ar išskirtinis. Kartą lankantis Krokuvos Vavelio karališkojoje pilyje ir, rodant į konkretų baldą, paklausus, ar jis buvo šioje rezidencijoje, lenkų muziejininkas atsakė tiesiai: „Čia nebuvo nieko.“ Po paskutinio Abiejų Tautų Respublikos padalijimo ant Vavelio kalvos šeimininkavo ne Lenkijos karaliai ir Lietuvos didieji kunigaikščiai, bet Austrijos imperijos kariuomenė, kuri buvusią valdovų rezidenciją buvo pavertusi kareivinėmis. Krokuvos Vavelio karališkosios pilies sienos išliko, tačiau praradimai buvo milžiniški. Atgavus nacionalinės reikšmės paminklą iš austrų 1905 metais, Vavelio rezidencijos dekoras buvo beveik visiškai sunaikintas, sienų tapyba iš dalies prarasta arba uždengta tinku, perdangos pakeistos, sienos vietomis permūrytos, suniokota planinė ir erdvinė struktūra, portalai pažeisti, perkelti arba nugriauti, netekta krosnių ir daugumos židinių, grindų danga taip pat pakeista, nebuvo likusių ir jokių kilnojamųjų interjero vertybių. Jos buvo sunaikintos, išgrobstytos ir išblaškytos. Tačiau neprarasdama vilties ir su dideliu užsispyrimu bei entuziazmu lenkų tauta ėmėsi atkurti istorinį Lenkijos valdovų ansamblį, lenkų valstybingumo simbolį, bei kaupti naują jo ekspozicijai būtinų vertybių rinkinį. Pirmasis eksponatas, skirtas tuomet dar tik planuotai atkurti Vavelio karališkajai piliai, buvo garsaus istorinės tematikos tapytojo Jano Mateikos (Jan Matejko) dovanotas, jo paties 1882 metais nutapytas monumentalus paveikslas „Prūsijos priesaika“ („Hołd Pruski“). Šis eksponatas davė pradžią naujai istorijos, meno ir kultūros kolekcijai, kuri šiuo metu, prabėgus daugiau negu 100 metų, yra vienas iš vertingiausių lenkų bei kitų Europos tautų muziejinių vertybių rinkinių Lenkijoje.
Taip, remiantis kitų Europos valstybių ir jose esančių istorinių rezidencijų, praradusių savo autentiškus rinkinius, pavyzdžiu, tarptautine praktika ir patirtimi, Lietuvos dailės muziejuje 2003 metais pradėti kaupti autentiški eksponatai visiškai naujos muziejinės įstaigos kolekcijai, kurios reikia atkurtų Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų rūmų istorinių reprezentacinių interjerų kompleksinei ekspozicijai įrengti. Toks žingsnis buvo neišvengiamas, nes dėl nepalankių istorinių aplinkybių istoriniai Valdovų rūmų bei kiti Lietuvos rezidencijų rinkiniai buvo sunaikinti ar išblaškyti, muziejuose yra išsaugotos tik tų rinkinių nuotrupos. Nors Lietuvoje yra išlikusių Gotikos, Renesanso ir ankstyvojo Baroko eksponatų, tačiau vienetinės XV–XVII amžiaus meno vertybės sudaro kiekvieno Lietuvos muziejaus aukso fondą, yra pagrindiniai nuolatinių ekspozicijų eksponatai, tad juos rodyti atkurtuose Valdovų rūmuose galima būtų tik laikinai. Todėl vienintelė išeitis – savos kolekcijos formavimas, kurios pagrindą sudarytų įsigytos ir dovanotos vertybės.
Po pirmosios dr. T. Nevodničanskio dovanos didelį įnašą, turtindamas naujai kaupiamą Lietuvos didžiųjų kunigaikščių rūmų vertybių kolekciją, padarė Valdovų rūmų paramos fondas, nes būtent jo pastangomis 2004 ir 2005 metais, kai valstybė šiam darbui dar nebuvo skyrusi fi nansavimo, buvo įsigyti vertingi eksponatai. Už Lietuvos bei užsienio aukotojų lėšas buvo nupirkti penki istoriniai gobelenai, tarp kurių – vieno iš seniausių šiuo metu Lietuvoje esančio gobeleno „Eitynės su drambliais“ (XVI amžiaus pradžia) fragmentas, taip pat XVI amžiaus pabaigos–XVII amžiaus pradžios monumentalus audinys „Aleksandro Didžiojo vestuvių scena“, garsiam Venecijos dailininkui Palmai il Džovanei (Palma il Giovane, kitaip – Jacopo Negretti) priskiriamas paveikslas „Kristaus nuėmimas nuo kryžiaus“, įspūdingas prancūziškas kredensas, XVI amžiaus pabaigoje sukurtas Liono regione bei pasižymintis nepaprastai turtinga drožyba.
Itin pradžiugino ir Jungtinėse Amerikos Valstijose gyvenančio garsaus kultūros veikėjo, lituanistinių vertybių kolekcininko Valentino Ramonio kartu su žmona Lile 2005 metais Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų rūmams padovanotas įspūdingas Frančesko Piranezio (Francesco Piranesi) 1781 metais sukurtas ir paskutiniam Abiejų Tautų Respublikos valdovui Stanislovui Augustui Poniatovskiui dedikuotas grafi kos darbas „Adriano vila Tivolyje“ iš serijos „Romos vaizdai“. Šios privačių asmenų bei Valdovų rūmų paramos fondo dovanos ir padėjo pagrindą naujai formuojamai Valdovų rūmų kolekcijai. Iki 2009 m. pabaigos vertingų eksponatų atkuriamiems Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų rūmams yra padovanoję – kolekcininkas Edmundas Armoška, bukinistas Vidmantas Staniulis, Nerijus Staniulis, verslininkai Andrejus Balyko ir Antanas Bosas su šeimomis, kan. dr. Algimantas Kajackas, Vitalijus Vėteris, Vytautas Vepštas, kun. Julius Sasnauskas OFM ir Lietuvos bernardinų bendruomenė, verslininkas Saulius Karosas, menotyrininkas iš Vokietijos dr. Meinolfas Zymeris (Meinolf Siemer), Krokuvos Jogailos universiteto ir muziejaus darbuotojai prof. habil. dr. Karolis Musiolas (Karol Musioł), prof. habil. dr. Stanislavas Valtosas (Stanisław Waltoś), dr. Maria Hulicka, taip pat verslininkai Oliveris Ortizas (Oliver Ortiz), George’as Ortizas (George Ortiz) ir Nikolas Ortizas (Nicolas Ortiz), kurie 2008 metais Lietuvai padovanojo XVI amžiaus sidabrinę taurę, priskiriamą kunigaikščiams Sapiegoms, ir išreiškė norą ją eksponuoti Nacionaliniame muziejuje Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų rūmuose.
Jau nuo 1999 metų aktyviai į Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų rūmų atkūrimo darbą įsitraukė Lietuvos dailės muziejus, turintis didelę patirtį, atkuriant istorinius rezidencijų interjerus bei juose įrengiant tinkamas ekspozicijas. 2002 metais būtent šiam muziejui Lietuvos Respublikos kultūros ministerijos buvo pavesta sukurti ir įgyvendinti Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų rūmų interjerų atkūrimo ir pritaikymo reprezentacinėms, muziejinėms bei edukacinėms funkcijoms programą. 2004 metais Lietuvos dailės muziejuje savo veiklą pradėjo Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų rūmų interjerų ir ekspozicijų skyrius. 2005 metais buvo patvirtinti Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų rūmams atrinktų autentiškų istorinių kultūros ir meno vertybių atrankos kriterijai bei sudaryta speciali Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų rūmams atrinktų istorinių meno vertybių įsigijimo komisija, kurios pirmininku tapo dailės istorikas ir ilgametis Lietuvos dailės muziejaus direktorius Romualdas Budrys. Komisijos nariai bei jos nuolatiniai ekspertai buvo žymūs Lietuvos menotyrininkai, istorikai, restauratoriai: menotyrininkė habil. dr. Rūta Janonienė, tekstilės restauravimo ekspertė Dalia Valujevičienė, aukščiausios kategorijos metalo restauratorius Rimvydas Derkintis, senosios tekstilės tyrinėtoja, menotyrininkė dr. Ieva Kuizinienė, istorikas dr. Vydas Dolinskas. Komisijos darbą organizavo istorikė Daiva Mitrulevičiūtė. Komisijos nariai, prieš priimdami sprendimus, konsultavosi ir su kitais Lietuvos bei užsienio specialistais, įvairių sričių ekspertais, kolegomis muziejininkais – pirmiausia iš Lenkijos, Vokietijos ir Italijos. Prano Gudyno restauravimo centre buvo tiriamos Lietuvoje siūlomos įsigyti vertybės. Visos jos turėjo atitikti 2005 metais parengtus pakankamai griežtus atrankos kriterijus. Esminiai jų reikalavimai suskirstyti į kelias grupes. Tai visų pirma chronologiniai kriterijai. Siūlomas įsigyti kūrinys neturi būti sukurtas vėliau nei XVII amžiaus viduryje, t. y. laikotarpiu nuo Gotikos iki ankstyvojo Baroko, kai Lietuvos valdovų Vilniaus rūmai dar egzistavo bei visiškai funkcionavo kaip didžiųjų kunigaikščių rezidencija bei valstybės valdymo centras. Kitas svarbus kriterijus yra geografi nis. Eksponatai, kurie atrenkami Valdovų rūmams, turi būti sukurti Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje arba tose Europos šalyse ir regionuose, su kuriais istoriškai buvo palaikomi ryšiai bei žinoma, kad būtent iš tų kraštų Lietuvos ir Lenkijos valdovai įsigydavo vertybių. Taip pat labai svarbūs meniniai, tipologiniai, priklausomybės bei kiti kriterijai. Taigi buvo siekiama įsigyti tokių taikomosios ir vaizduojamosios dailės, kitų kultūros ir istorijos vertybių, kurios savo stilistika ir tipologija būtų kuo artimesnės toms, kurios buvo ar galėjo būti istoriniuose Lietuvos bei Lenkijos valdovų rinkiniuose, saugotuose Vilniuje, Krokuvoje, Varšuvoje ir kitose rezidencijose. Tipologinis vertybių atrankos kriterijus buvo svarbus ir siekiant įrengti tam tikras patalpų istorines funkcijas atspindinčias interjerų ekspozicijas. Žinoma, pirmenybė ir chronologinės išimtys taikytos lituanistinėms bei tiesiogiai su Lietuvos valdovais susijusioms vertybėms, kurių yra labai nedaug. Kaip parodė konkretūs Valdovų rūmų kolekcijai įsigyti eksponatai, pasaulinėje antikvarinių vertybių rinkoje vis dėlto retkarčiais pasitaiko viena kita įspūdinga ir svarbi istorinė lituanistinė vertybė. Rengiantis formuoti kolekciją, buvo surinkta informacija iš rašytinių šaltinių bei mokslinės literatūros apie Lietuvos ir Lenkijos valdovų istorinėse kolekcijose buvusius meninius audinius, jų kūrėjus ir siužetus, valdovams dirbusius dailininkus ir jų kūrybą, turėtų paveikslų tematiką. Parengtas ir tipologinis bei stilistinis eksponatų, būtinų Valdovų rūmų interjerų ekspozicijai įrengti, darbinis sąrašas.
2005 metais, skyrus lėšų iš Lietuvos valstybės biudžeto, buvo organizuojama vertybių atranka, ekspertų įvertinimas bei įsigijimas. Kasmet buvo atrenkama po kelis tūkstančius rinkoje siūlomų kūrinių, kurie atitiko vieną ar daugiau kriterijų. Vertybių buvo ieškoma Lietuvoje, daugelyje Europos valstybių, Jungtinėse Amerikos Valstijose. Nuolat stebėta bene turtingiausia Italijos antikvarinių vertybių rinka. Vokietijoje, Austrijoje dažniau siūlomi XVIII–XX amžiaus kūriniai, tačiau ten galima rasti tikrai labai vertingų lituanistinių ar polonistinių eksponatų. Ypatinga padėtis susiklostė su Prancūzijos vertybių rinka. Istoriškai yra žinoma, kad XVII amžiaus antrojoje pusėje labai daug lituanistinių bei polonistinių vertybių buvo išvežta į šią šalį. Jonas Kazimieras Vaza, atsisakęs Lenkijos karaliaus ir Lietuvos didžiojo kunigaikščio sosto, pasitraukė į Prancūziją, o su savimi išsivežė šimtus taikomosios dailės kūrinių, tapybos darbų, gobelenų. Po jo mirties šios kolekcijos likimas buvo gana liūdnas. Didesnė jos dalis buvo parduota aukcione po valdovo mirties 1673 metais, o už gautas lėšas buvo sumokėtos algos tarnams, grąžintos kitos skolos. Kitaip tariant, su Lenkija ir Lietuva bei šių šalių valdovais – Jogailaičiais ir Vazomis – susijusi istorinė kolekcija buvo išblaškyta. Iš aukciono protokolo yra žinoma, kad dalis vertybių buvo nupirkta Prancūzijos didikų, karaliaus Liudviko XIV agentų, taip pat iškeliavo ir už Prancūzijos ribų, kadangi aukcione dalyvavo pirkėjų iš kitų šalių. Bėgant amžiams, vertybės ne kartą pakeitė savo šeimininkus, kito jų buvimo vieta, tačiau akivaizdu, kad dalis vertybių liko pačioje Prancūzijoje ir vis atsiranda privačių asmenų, antikvarų rankose, aukcionų kataloguose.
Vykdant vertybių paieškas, medžiaga buvo renkama internetu, susipažįstama su aukcionų katalogais, lankomos garsiausios Europoje vykstančios antikvarų mugės. Viena iš didesnių tokio tipo mugių nuolat organizuojama Mastrichto mieste Nyderlanduose. Paprastai čia susirenka antikvarų iš visos Europos, taip pat ir kitų pasaulio valstybių. Jie neatsiveža daug kūrinių, rodo tik vertingiausius, tačiau užmegzti kontaktai padeda atrasti labai įdomių eksponatų. Taip pat buvo lankomos Miuncheno, Asyžiaus, Modenos, Romos, Florencijos ir kitos mugės, leidusios vienoje vietoje susipažinti su daugelio antikvarinių vertybių savininkų siūlomais kūriniais ir surinkti išsamią informaciją apie pasaulinėje rinkoje esančią istorinių vertybių pasiūlą, kainas. Būtent vienos iš tokių mugių metu komisijos nariai ir ekspertai aptiko XVII–XVIII amžiaus itin retas ir vertingas taures su Lenkijos Karalystės, Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės bei Saksonijos Hercogystės valdovų Vetinų dinastijos herbais iš Drezdeno arba Moricburgo rezidencijų rinkinių.
Ilgų paieškų metu vertybės atrinktos, apžiūrėtos ir įvertintos komisijos narių bei ekspertų, vėliau buvo dar kartą svarstytos per posėdžius bei išskirtos tos, kurios labiausiai atitinka nustatytus kriterijus, kurių kaina yra pagrįsta ir kurias tikrai verta įsigyti. Galiausiai, apsisprendus teigiamai ir su savininku suderėjus galutinę kainą, kuri visada būdavo nuo kelių iki keliasdešimt procentų mažesnė nei pirminė prašyta, buvo gaunami reikalingi valstybių leidimai legaliai eksponatus gabenti į Lietuvą, taip pat kiti su transportavimu susiję dokumentai. Tuomet dažniausiai Lietuvos dailės muziejaus transportu vertybės būdavo pervežamos į Lietuvą, kur jas apžiūrėdavo Prano Gudyno restauravimo centro specialistai ir prireikus dezinfekuodavo, konservuodavo bei restauruodavo, parengdavo eksponuoti. Didesnė dalis nacionalinį kultūros paveldo fondą papildžiusių vertybių būdavo eksponuojama Taikomosios dailės muziejuje, kur 2005 metų liepos 6 dieną buvo atidaryta Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų rūmams įsigytų ir dovanotų vertybių ekspozicija, kasmet atnaujinama ir papildoma vis naujais eksponatais. 2007 metais pradėta kurti internetinė Valdovų rūmų interjero vertybių rinkinio duomenų bazė.
2009 metų sausį įkurtas naujas Nacionalinis muziejus Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų rūmai, iš Lietuvos dailės muziejaus perėmė iki tol ten kauptą ir saugotą Valdovų rūmų interjerų vertybių rinkinį. Nors Valdovų rūmų rinkinys nuolat pildomas naujais eksponatais ir jo formavimas yra nuoseklus, sistemingas, nuolatinis, ilgametis ir tęstinis darbas, norėtųsi trumpai apžvelgti vertybes, nuo 2003 iki 2009 metų patekusias į naujai formuojamą kolekciją. Stilistiškai ir tipologiškai jos yra labai įvairios. Siekiant sukurti vėlyvosios Gotikos, Renesanso ir ankstyvojo Baroko epochų tipinių ir istorines funkcijas iliustruojančių interjerų ekspozicijas, arba jų moksliškai pagrįstas vizijas, būtina sukaupti daug įvairių taikomosios, vaizduojamosios dailės kūrinių, kitų istorijos ir kultūros vertybių. Beveik penkis šimtus vertybių turinčiame rinkinyje yra gobelenų, paveikslų, baldų, metalo dirbinių, indų, istorinių ginklų, šarvų, knygų, žemėlapių ir kitų vertybių. Dalis iš jų tiesiogiai susijusi su Lietuva, dalis yra stilistiškai, chronologiškai artima buvusioms istorinėms vertybėms. Kai kurios naujojo rinkinio vertybės publikuotos Italijos, Prancūzijos, kitų šalių kataloguose, meno istorijos leidiniuose ir yra svarbūs Europos dailės ir dvarų paveldo paminklai.
Seniausieji gotikiniai eksponatai datuojami XV amžiaus pabaiga, tačiau jų nėra daug. Priežastys galėtų būti kelios, visų pirma gotikinių vertybių rinkoje yra labai mažai, kitas dalykas – šios autentiškos vertybės tikrai labai daug kainuoja. Tačiau Nacionalinis muziejus Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų rūmai gali didžiuotis tuo, kad turi net dviejų gotikinių gobelenų fragmentus. Pirmasis įsigytas gobelenas – tai jau minėtas XVI amžiaus pradžioje sukurtas ir eitynes su drambliais vaizduojantis meninis audinys. Antrajame gotikiniame gobelene vaizduojami pilies fone esantys augaliniai motyvai bei gyvūnai. Tai seniausi Lietuvoje esantys senieji meniniai audiniai. Gotikos epochos kūrinių grupei priskirtini ir du paveikslai, sukurti veikiant Veneto-Kretos regiono meninei įtakai. Religinės tematikos paveiksluose vaizduojama Švč. Mergelė Marija ir Švč. Mergelė Marija su Kūdikiu. Panašu, kad paveikslai, kurie yra tapyti ant medžio lentos, sukurti XV–XVI amžių sandūroje. Vaizduojamosios dailės kūrinių grupę papildo ir taikomosios dailės kūriniai. Valdovų rūmams įsigyta viena gotikinė, greičiausiai vokiška, skrynia, sukurta iš ąžuolo bei kaustyta geležiniais apkaustais. Rinkinį papildo dar du prancūzų mokyklai priskirtini baldai – kredensas ir skrynia. Tiek kredenso, tiek ir skrynios paviršius puoštas gotikiniais drožiniais, čia naudojami žuvies pūslės, masverko motyvai. Gotikos epochos rinkinio dalį papildo skrynia, sukurta Italijoje. Šiam baldui jau būdingos visiškai kitos dekoravimo priemonės ir būdai. Vokiški baldai yra santūresni, prancūziški puošti gotikos architektūrai būdingų formų drožyba, o Italijos meistrai plačiau naudoja intarsijas ir pasitelkdami įvairių tipų medieną sukuria ornamentinius raštus, rečiau naudoja drožybą. Be šių vertybių, kolekcijoje esama metalinių indų vandeniui, turtingu dekoru puoštų vario lydinio lėkščių, sukurtų vokiečių meistrų. Dvi numatytos įrengti gotikinės Valdovų rūmų salės yra papuoštos tikrai vertingais ir įspūdingais eksponatais, kartu leidžiančiais pademonstruoti to meto istorinius Lietuvos ryšius su kitomis Europos šalimis.
Gausesnę Valdovų rūmų interjero vertybių rinkinio dalį sudaro Renesanso epochos kūriniai. Pavyko įsigyti tikrai labai vertingų gobelenų, austų tuo metu garsiausiose, aukščiausiu Europos meniniu lygiu pasižymėjusiose Briuselio manufaktūrose. Pavienius šios epochos gobelenus jau galima sieti ir su Vilniaus rezidencija. Vienas iš įdomiausių gobelenų visoje kolekcijoje yra audinys su Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės didžiuoju herbu. Gobelenas austas Flandrijoje XVI amžiuje, greičiausiai tarp 1544 ir 1548 metų. Gobeleno centre augalinių ornamentų fone yra šešių laukų herbas, kurį vainikuoja Lietuvos didžiojo kunigaikščio karūna. Herbo laukuose vaizduojami Lenkijos Karalystės Erelis, Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės Vytis, Kijevo, Voluinės, Smolensko žemių herbai, o skydo šerdyje – Sforcų giminės herbas. Iš rašytinių šaltinių yra žinoma, kad egzistavo nemažai herbinių gobelenų su Jogailaičių simbolika. Šiuo metu Lenkijoje yra apie trisdešimt gobelenų su Jogailaičių heraldiniais ženklais ir inicialais. Valdovų rūmams įsigytas audinys neabejotinai priklausė Žygimantui Augustui, tai įrodo ir ant Erelio krūtinės esantys inicialai SA (Sigismundus Augustus). Tikrai drąsiai galima daryti prielaidą, kad šis gobelenas, kuris, matyt, priklausė didesnei herbinių audinių serijai, greičiausiai buvo sukurtas specialiai ir puošė valdovo Vilniaus rezidenciją.
Kitas senasis meninis audinys, sietinas su Lietuvos didžiųjų kunigaikščių rūmais Vilniuje, yra XVI amžiaus gobelenas, vaizduojantis sceną iš Nabukadnecaro istorijos. Mitologinės tematikos gobelenai, ypač vaizduojantys didvyriškus senovės žygdarbius, buvo nepaprastai populiarūs tiek Renesanso, tiek Baroko epochoje. Iš rašytinių šaltinių yra žinoma, kad Žygimanto Augusto pirmoji žmona Elžbieta Habsburgaitė su savimi atsivežė dvi gobelenų serijas. Pirmoji vaizdavo Romulo ir Remo istoriją, o antroji Nabukadnecaro istoriją. Vos sulaukusi 19 metų, valdovė mirė, tačiau tą trumpą savo gyvenimo laiką būdama Lenkijoje ir Lietuvoje ji dažniau dienas leido Vilniuje, ten mirė ir buvo palaidota. Gali būti, kad Valdovų rūmams įsigytas gobelenas „Danielius ir Nabukadnecaras“ priklausė minėtajai valdovei ir jau yra puošęs Vilniaus rezidenciją.
Greta šių gobelenų verta paminėti dar kelis, kurie yra susiję tarpusavyje. Nors atkuriamiems Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų rūmams nepavyko įsigyti nė vienos ištisos gobelenų serijos, kurią paprastai sudarydavo nuo 7 iki 12 vienos tematikos audinių, tačiau yra keletas gobelenų, kilusių iš vienos serijos. Pavyzdžiui, vienai serijai priklausė gobelenai, vaizduojantys scenas iš Odisėjo gyvenimo – „Achilas ir Likomedo dukros“ bei „Odisėjo atsisveikinimas su žmona ir tėvais“. Meistriškai išausti audiniai yra vieni iš puošniausių bei vertingiausių visoje kolekcijoje, meniškumu prilygstantys Žygimanto Augusto fi gūriniams audiniams. Be to, Odisėjo istorijos temos audinių turėjo Vazų dinastijos valdovai.
Renesanso epochos metu Vilniaus dvarui labai didelę įtaką darė Italijos kultūra. To priežastis buvo ir giminystės ryšiai (Bonos Sforcos ir jos dvaro įtaka), ir tai, kad atskiri Italijos regionai XVI amžiuje išgyveno nepaprastą pakilimą, kuris pasireiškė tiek finansiškai, tiek ir meno bei kultūros sklaida. Italų kultūros įtaka tuo metu buvo ryškiai jaučiama visoje Europoje. Dalis taikomosios dailės kūrinių iš užsienio, dažnai iš Italijos regionų, su kuriais Lietuva ir Lenkija palaikė glaudžiausius ryšius, XVI amžiuje pasiekė ir Vilnių. Tad ir šiais laikais, įsigyjant vertybių atkuriamiems Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų rūmams, buvo ieškoma kūrinių, sukurtų Renesanso tėvynėje – Italijoje. Puikus pavyzdys yra du drožinėti, tapyti ir auksuoti renesansiniai rėmai su veidrodžiais. Apie veidrodžių buvimą jau Žygimanto Augusto laikais užsimenama ir rašytiniuose šaltiniuose.
Atskirai reikėtų paminėti renesansinius baldus. Be trumpai jau aptarto prancūziško kredenso, būtina išskirti puošnų, meistriška drožyba dekoruotą, krėslą, sukurtą XVI amžiaus pirmojoje pusėje Lione. Retas krėslas turi aukštą atkaltę, kurios viršuje esančio sandriko, laikomo atlanto ir kariatidės, centre vaizduojama angelo galva su sparnais šonuose. Atskirose baldo dalyse matomi dekoratyvinių augalų motyvai. Šis reprezentatyvus krėslas primena kunigaikščių sostus, kurį laiką naudotus ir mūsų valdovų. Įsigytas ir unikalus XVI amžiaus pabaigos Genujos meistrams priskiriamas sekreteras. Baldas susideda iš dviejų dalių, kurios puoštos gausiomis fi gūrinėmis drožybos kompozicijomis. Atidaromos riešutmedžio šaknies mediena dekoruotos durelės buvo naudojamos kaip rašomasis stalelis, o už jų buvo daugybė durelių ir stalčiukų, skirtų laiškams, įvairiems smulkiems daiktams pasidėti. Įsigyti du nedideli renesansiniai klauptai, statyti dažniausiai privačiuose apartamentuose, konkrečiai – miegamuosiuose. Pažvelgus į juos, matyti, kokia svarba buvo teikiama šio tipo baldams. Jie dekoruoti meistriškais drožiniais, auksavimu. Didelę rinkinio dalį sudaro kasonės – baldai, primenantys skrynias, kurių priekinė dalis, o neretai ir šoninės, yra gausiai dekoruota drožyba, intarsijomis, auksavimu. Jų dekore kartojasi augaliniai motyvai, heraldinės kompozicijos, religinė bei mitologinė tematika. Šio tipo universalios paskirties baldai buvo labai populiarūs XVI–XVII amžiuje. Būtent jų universalumas lėmė jų paplitimą. Kasonės naudotos ir kelionių metu įvairiems daiktams pervežti, ant jų buvo sėdima, miegama ir net rašoma. Jų forma, atlikimas skiriasi. Tai priklausė nuo laikotarpio, regiono, kuriame baldas buvo sukurtas. Kai kurios kasonės būdavo sukuriamos net išskirtinėmis progomis, pavyzdžiui, – vestuvių. Kelios Valdovų rūmams įsigytos kasonės turi įmantrią vadinamąją sarkofago formą.
Valdovų rūmams taip pat įsigyti ir keli, iki šiol Lietuvoje labai reti, kabinetai. Vienas iš jų sukurtas XVI amžiaus pabaigoje dabartinės Vokietijos pietuose arba Austrijoje. Panašūs kabinetai buvo kuriami Augsburge. Nedidelis baldas turi vienas dureles viršuje ir dvi priekyje. Kaip ir būdinga šio tipo baldams, už priekinių durelių yra nedideli stalčiukai bei durelės. Kabinetas iš visų pusių dekoruotas įvairių atspalvių medienos intarsijomis, kurios kuria miestų panoramų atvaizdus, paukščių fi gūras, augalinius motyvus. XVI– XVII amžiuje tokie kabinetai buvo labai populiarūs, juose saugoti įvairūs nedideli, dažnai brangūs daiktai.
Baroko epochos Valdovų rūmų rinkinio kūrinių dalis, ko gero, gausiausia. Šio laikotarpio vertybių ir išliko kiek daugiau. Barokinių gobelenų įsigyta nelabai daug, tačiau jie yra neabejotinai reti ir vertingi. XVII amžiaus pradžios gobelene „Sodas su pergole“ galima matyti, kaip atrodė autentiškas XVII amžiaus pradžios sodas su gausiais fontanais, skulptūromis, įdomiais augalais bei retais tuo laikmečiu paukščiais. Gali būti, kad panašus sodas, apie kurį prieš 1655 metus rašo Vilniuje lankęsis brolis pranciškonas Antonijus, buvęs prie Valdovų rūmų Vilniuje. Kiti du gobelenai, priklausantys tai pačiai serijai ir įsigyti skirtingose valstybėse, yra įdomūs tuo, kad sukurti XVII amžiaus viduryje pagal tuos pačius garsaus dailininko Mišelio I Koksės (Michiel I Coxcie) kartonus, pagal kuriuos buvo užsakyti bei sukurti ir Žygimanto Augusto audiniai, šiuo metu puošiantys Vavelio karališkąją pilį. Tai religinės tematikos gobelenai, vaizduojantys dvi scenas iš Senojo Testamento: Ievos sukūrimą ir jos pristatymą Adomui bei Abelio ir Kaino aukojimą. Valdovų rūmams per gana trumpą laiką sukauptas senųjų meninių audinių rinkinys jau šiandien yra labai vertinamas Lietuvos ir užsienio specialistų.
Išraiškingai Baroko epochos siužetinei tapybai atstovauja garsiam Parmos dailininkui Lioneliui Spadai (Lionello Spada) ar jo mokyklai priskiriamas XVII amžiaus pradžioje sukurtas tapybos darbas „Liudovisi koncertas“. Gana aktyviai XVII amžiuje Lietuvos didžiųjų kunigaikščių rūmuose, Vilniaus katedroje, universitete, didikų rezidencijose pasireiškęs muzikinis gyvenimas gali būti puikiai iliustruojamas šiuo paveikslu, kurio centre pavaizduoti penki grojantys jaunuoliai. Muzika Valdovų rūmuose skambėjo labai dažnai, didelių iškilmių progomis čia statytos operos, kurių pirmoji buvo atlikta jau 1636 metais. XVII amžiuje labai dažnai sudėtingą, didesnių matmenų paveikslą kurdavo ne vienas menininkas, o dailininkų grupė. Buvo tapoma net keletas vienodo siužeto paveikslų, tad ir šis paveikslas turi savo „brolį“. Labai artimo siužeto ir kompozicijos darbas, kuriame vaizduojamas tas pats koncertas, šiuo metu yra saugomas Paryžiaus Luvro rezidencijos muziejuje. Kitas paveikslas, įsigytas Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų rūmams už visuomenės paaukotas ir Valdovų rūmų paramos fondo surinktas lėšas, kaip jau minėta, priskiriamas garsiam Venecijos tapytojui Palmai il Džovanei, dirbusiam ir Venecijos Dožų rūmuose. Religinės tematikos paveiksle vaizduojama Kristaus nuėmimo nuo kryžiaus ir apraudojimo scena. 2009 metais tapybos rinkinį papildė vertinga kan. dr. Algimanto Kajacko dovana. Valdovų rūmams jis padovanojo nežinomo autoriaus sukurtą Lenkijos karaliaus ir Lietuvos didžiojo kunigaikščio Jono Kazimiero Vazos portretą.
Labai gausi Valdovų rūmų barokinių baldų kolekcija. Rinkinyje dominuoja baldai iš Italijos, tačiau taip pat esama Nyderlandų, Vokietijos, Prancūzijos meistrų sukurtų įvairių tipų baldų. Ko gero, pirmą kartą Lietuvos muziejinis rinkinys buvo papildytas Pietų ir Šiaurės Nyderlandų baldžių kūrinių pavyzdžiais, unikaliu XVII amžiaus vidurio prancūzišku kabinetu, kuris greičiausiai buvo sukurtas Jano Mačės de Blua (Jean Maće de Blois) dirbtuvėse Paryžiuje, o jo gamybai naudotas juodmedis ir marmuras. Buvo įsigyti net trys barokiniai kabinetai, puošti intarsijomis, kurios atliktos derinant dramblio kaulą ir juodmedį. Vienas iš tokių kabinetų papuoštas Sforcų giminės herbu.
Reikšmingą Valdovų rūmų rinkinio dalį sudaro lituanistinės vertybės, sukurtos Baroko epochoje. Nors panašių vertybių esama Lietuvos bibliotekose bei muziejuose, tačiau tai – išskirtiniai kūriniai, svarbūs ne tiek savo menine, kiek istorine bei kultūrine verte. Čia reikia paminėti Lietuvos didžiojo maršalkos ir Vilniaus vaivados Mikalojaus Kristupo Radvilos Našlaitėlio rūpesčiu bei lėšomis sukurto bei 1613 metais Amsterdame atspausdinto žemėlapio variantą iš Joano Bleu (Joan Blaeu) atlaso, Vilniaus universiteto profesoriaus Alberto Vijūko-Kojalavičiaus lotyniškai parašytos pirmosios Lietuvos istorijos tomą, išspausdintą 1650 metais Dancige, Vilniaus universiteto auklėtinio Kazimiero Semenavičiaus garsiojo veikalo „Didysis artilerijos menas“ vokišką 1676 metų leidimą. Taip pat Šiaurės Horacijumi vadinto Motiejaus Kazimiero Sarbievijaus lyrikos leidinį, 1632 metais išleistą Antverpene, kurį puošia Piterio Pauliaus Rubenso (Peter Paul Rubens) sukurta iliustracija. Rinkinyje yra ir Trečiojo Lietuvos Statuto, redaguoto specialiai tam valdovo skirtoje Lietuvos didžiųjų kunigaikščių rūmų salėje, 1619 metų lenkiškas leidimas.
Jau buvo paminėtos taurės su Lenkijos, Lietuvos, Saksonijos ir Vetinų dinastijos valdovų heraldika bei inicialais. Šiuo metu Valdovų rūmų rinkinyje yra net septynios taurės. Viename Vokietijos antikvariate buvo nupirktos šešios stiklinės taurės su Vetinų dinastijos atstovo Augusto Stipriojo inicialais bei herbais. Taurės sukurtos XVII amžiaus pabaigoje– XVIII amžiaus pradžioje ir buvo saugomos Drezdeno arba Moricburgo rezidencijose. Spalvinguose herbiniuose kartušuose galima aiškiai įžvelgti Lenkijos Erelį, Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės Vytį, Saksonijos heraldiką. Jungtinius herbus vainikuoja karūna, virš kurios įrašytos raidės F. A. R. P. (Friedrich August Rex Poloniae). Panašių, Saksonijoje sukurtų, istoriškai itin vertingų taurių yra Drezdeno, Krokuvos, Varšuvos muziejuose. Dar viena krištolinė taurė, kurioje išraižytas jungtinis Lenkijos, Lietuvos ir Saksonijos herbas, buvo įsigyta Vienoje. Taurė puošta Baltojo erelio ordino grandine bei valdovo inicialais AR (Augustus Rex). Analogiška taurė šiuo metu yra saugoma Varšuvos karališkojoje pilyje. Manoma, kad ji buvo sukurta Baltojo erelio ordino įteikimo 1727 metais Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės didžiajam etmonui ir Vilniaus vaivadai Mykolui Kazimierui Radvilai, vadinamam Žuvele, proga. Lituanistinių vertybių rinkinį gausiai papildo vertingi Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės žemėlapiai, miestų ir mūšių atvaizdai, knygos, kurių egzempliorių yra buvę ir Žygimanto Augusto, Vazų dinastijos valdovų, kunigaikščių Sapiegų bibliotekose.
Valdovų rūmams buvo įsigyta ir nemažai istorinių ginklų, iš kurių dalis yra sukurta XVII amžiuje. Rinkinį papildė trys arbaletai, skirti šaudyti kulkomis, iš kurių du pasižymi itin turtinga drožyba. Būsimai ekspozicijai buvo įsigyta šarvų, alebardų, kardų, rapyrų bei kitų istorinių ginklų, kurie sukurti Italijoje, Vokietijoje, Nyderlanduose.
Gana gausi Europos antikvarinių vertybių rinka nėra palanki Lietuvai. Daug vertybių, kurios yra buvusios Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje arba susijusios su šia valstybe ir jos valdovais, didikais, dažnai dar XIX–XX amžiuje yra legaliai patekusios į užsienio muziejus, ten dabar eksponuojamos. Tačiau tikrai verta džiaugtis tais lituanistiniais eksponatais, kurie sugrįžo į Lietuvą po tiek amžių. Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų rūmų atkūrimas mūsų valstybei suteikė progą ne tik susigrąžinti dalį prarasto Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės paveldo, bet ir gerokai papildyti buvusį, Lietuvoje labai negausų ir itin nukentėjusį pasaulietinio, europinio XV–XVII amžiaus meno vertybių, kultūros paveldo fondą. Dėl valstybės skirtų ir Lietuvos bei užsienio piliečių bei institucijų suaukotų lėšų bei dovanotų vertybių Lietuvoje atsirado labai solidi ir įvairi meno bei istorijos kūrinių kolekcija. Sukaupta ir dar vis pildoma naujais eksponatais kolekcija jau puošia Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų rūmų menes. Tokiu būdu ji tapo prieinama Lietuvos ir užsienio lankytojams, leidžia vykdyti plačią edukacinę veiklą, o kartu tam tikra prasme užpildo dėl įvairių negandų atsiradusią meno, istorijos ir kultūros kūrinių praradimų spragą.
