Paskaita „Lietuva, Latvija, Estija moderniaisiais laikais: kada (ar) klestėjo Baltijos šalių vienybė?“

Renginio data: 2024m.Kovo0312 d.18:00 - 19:30 Visi renginiai
Valdovų rūmai

Paskaitą skaito dr. Algimantas Kasparavičius (Lietuvos istorijos institutas).

 
Terminas „Baltijos valstybės“, kurio turinys geopolitiškai apima šiaurrytinę Baltijos jūros pakrantę, t. y. tris tautas ir valstybes (Lietuvą, Latviją, Estiją), istoriniu požiūriu palyginti visai naujas ir jaunas. Beveik iki pat Pirmojo pasaulinio karo Europoje pabaigos (1914–1918) Lietuva geopolitiškai niekada nebuvo priskiriama prie vadinamųjų Baltijos valstybių. Mat jau nuo Lietuvos valdovų Jogailos ir Vytauto laikų (XIV a. pabaiga – XV a. pradžia), o ypač po Liublino unijos (1569) Europos geopolitiniame žemėlapyje Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė funkcionavo kaip jungtinės Lenkijos ir Lietuvos valstybės – Abiejų Tautų Respublikos (lenk. Rzeczpospolita Obojga Narodów) – dalis, jos santykis su Baltijos jūra, o juo labiau jūrinės valstybės statusu ir turiniu, buvo gana komplikuotas. Taigi tiek kultūrinė-civilizacinė, tiek ir politinė Lietuvos / lietuvių tapatybė iki XVIII a. pabaigos ir netgi iki XIX a. vidurio (1863–1864 m. sukilimo) vystėsi palaikant išskirtinai glaudų ryšį su Lenkija. Kitaip tariant, katalikiškos Lietuvos / lietuvių civilizacinis vektorius bent jau nuo Liublino unijos, o ypač po 1791 m. gegužės 3 d. Valdymo įstatymo (lenk. Ustawa rządowa) priėmimo, kada revoliucinėmis priemonėmis pradėta formuoti jau daugmaž geopolitiškai vienalytė Lenkijos valstybė – Lenkijos Respublika (lenk. Rzeczpospolita Polska), buvo tvirtai nukreiptas į pietvakarius, į katalikišką Lenkijos Karalystę.
 
O nacionalinio-aristokratiško valstybingumo Viduramžiais ir Naujaisiais laikais nesukūrusių latvių ir estų principiniai civilizaciniai vystymosi vektoriai tuo laiku buvo bent keli ir kitomis kryptimis. Maždaug iki XVI a. vidurio latvių ir estų etninės teritorijos (tautos) sudarė vokiškos Livonijos konfederacijos dalį. Konfederacijai subyrėjus, nuo XVI a. šeštojo–septintojo dešimtmečio šios žemės pateko Danijos, Švedijos bei Lenkijos ir Lietuvos Respublikos valdžion. Taigi, didieji civilizaciniai šių tautų vystymosi vektoriai iš pradžių buvo nukreipti į Vokietiją ir vakarus, o vėliau – į šiaurę ir tik nežymiai – į pietvakarius. Tokia geopolitinių vektorių konfigūracija gerokai nulėmė ne tik latvių ir estų konfesinį palinkimą į protestantizmą Naujaisiais laikais, bet ir tuomet šių nesavarankiškų tautų kultūrinę-civilizacinę tapatybę, kol po Rusijai pergalingo Šiaurės karo su Švedija XVIII a. šios teritorijos keliais etapais buvo įjungtos į Rusijos imperijos sudėtį, o jų vystymosi kultūriniai-civilizaciniai vektoriai dar kartą pakoreguoti.
 
Taigi, išskyrus Livonijos nominalią (de facto autonominę) priklausomybę Abiejų Tautų Respublikai (1583–1794), formaliai daugmaž vienoje geopolitinėje erdvėje – Rusijos imperijos valdžioje ir jos politiniame žemėlapyje – Lietuva, Latvija ir Estija atsidūrė tik pačioje XVIII a. pabaigoje. Tačiau Rusijos ir Europos kultūrinėje-politinėje refleksijoje principinė skirtis tarp Lietuvos iš vienos pusės bei Latvijos ir Estijos iš kitos praktiškai ir toliau išliko ir tęsėsi iki XX a. pradžios. XIX a. politinėje literatūroje, spaudoje ir viešajame diskurse Lietuva ir toliau liko traktuojama kaip istorinės Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės ir Abiejų Tautų Respublikos tam tikras politinis palikimas. Kai kuriais atvejais ar tam tikromis progomis dargi kaip istorinis politinis subjektas su aliuzija į tam tikrą jo istorinį suverenitetą (1914 07 20 caro Nikolajaus II manifestas dėl Rusijos įstojimo į karą aplinkybių). Abiejų Tautų Respublikos sunaikinimas ir Lietuvos įjungimas į Rusijos imperiją Sankt Peterburge buvo traktuojamas kaip „istorinio teisingumo atkūrimas“ ir geopolitinių grėsmių imperijai prie jos vakarinių sienų pašalinimas. Rusijos elito diskurse katalikiška Lietuva iki pat Pirmojo pasaulinio karo kultūriškai, civilizaciškai buvo matoma kaip erdvė, kurioje dominuoja ne rytų slavų (stačiatikių) valstybingumą reprezentuojanti visuomenė. Politinė teritorija, kuri dėl fragmentiškos bendros kovos su vokiečių ordinais ir Aukso orda iš dalies artima, tačiau kartu ir aiškiai svetima.
 
Po sudarytos Ništato taikos (1721) ir vėliau į Rusijos imperijos valdžią patekę Kuršas-Kurliandija, Lifliandija ir Estliandija Rusijos imperijoje turėjo visai kitokį istorinį krūvį. Šie kraštai buvo traktuojami tik kaip karo grobis – savo laiku iš vokiečių, danų, švedų valdžios atimtos teritorijos. Taigi, per visą XIX a. Rusijos imperijos valdžion patekusi Lietuva tos pačios carinės valdžios kultūriškai, civilizaciškai ir politiškai gana aiškiai buvo skiriama ne tik nuo Lenkijos Karalystės žemių ir visuomenės, nuo „iskonno“ Rusijos teritorijų, bet ir nuo vadinamųjų Baltijos gubernijų (rus. Остзейские губернии; iš vok. Ostsee – Baltijos jūra) – Kurliandijos, Lifliandijos, Estliandijos.
 
Paskaitoje bus aptariama termino „Baltijos valstybės“ kilmė ir raida, analizuojami veiksniai, lėmę Lietuvos priskyrimą prie jos šiaurinių kaimynių – Latvijos ir Estijos, kartu bus parodoma, kaip XX a. gilėjant Lietuvos geopolitiniam konfliktui su Lenkija palaipsniui stiprėjo Baltijos valstybių ryšiai. Paskaitos tezės plačiau pateikiamos čia.
 
Renginys nemokamas, tačiau būtina išankstinė registracija. 
 
Po paskaitos maloniai kviečiame aplankyti parodą „Baltijos valstybių laisvės simboliai 1918–1940 m. Lietuva, Latvija, Estija“.
 

Susiję įrašai

Parodos

Baltijos valstybių laisvės simboliai 1918–1940 m. Lietuva, Latvija, Estija

Vyksta20240214 - 20240526

Parodoje eksponuojami Lietuvos, Latvijos ir Estijos valstybingumo simboliai – valstybiniai apdovanojimai: ordinai, medaliai, ordinų Grandinės. Šia paroda siekiama ne tik pristatyti istoriškai ir estetiškai vertingus apdovanojimus – joje apimamas platesnis istorinis kontekstas ir pasitelkiant valstybinę simboliką audžiamos gijos su dabartimi.

Plačiau

Publikuota: 2024-01-31 16:51 Atnaujinta: 2024-02-27 17:14
smart foreash ccms6
Šioje svetainėje yra naudojami slapukai (angl. „cookies“). Jie gali identifikuoti lankytojus, rinkti statistikos duomenis ir padėti pagerinti naršymo patirtį kiekvienam lankytojui atskirai.
Susipažinkite su mūsų Privatumo ir slapukų politika