Lietuva senuosiuose istorijos šaltiniuose

Lietuvos tūkstantmečio programos tarptautinė paroda

2009 m. liepos 5–spalio 4 d.

 

 

Ši paroda – tai Lietuvos bei užsienio vyriausybinių ir kultūros institucijų bendro darbo rezultatas. Archyvai, bibliotekos, muziejai, kaip informacijos šaltiniai ir institucijos, kurių funkcija kaupti ir saugoti įvairius žmogaus, tautos, valstybės gyvavimo ir raidos pėdsakus, valstybėje užima ypatingą vietą. Tik dėl juose sukauptų kultūros vertybių galima geriau pažinti savo praeitį, suvokti bei išsaugoti savo nacionalinį tapatumą ir kurti ateitį.

Lietuvos dokumentiniam paveldui praėję amžiai nebuvo gailestingi. Per įvairius karus, politines transformacijas ir suirutes, okupacijas bei gaisrus ne kartą deginta ir plėšta priešų bei savų šalis neteko nemažos dalies tiek savo sukurtų, tiek iš svetur gautų svarbių senųjų istorijos šaltinių. Vieni dokumentai buvo sunaikinti, kiti išvežti, pasinaudojus stipresniojo teise, arba legaliai į užsienio valstybes. Dėl minėtų priežasčių kai kurių Lietuvai itin reikšmingų istorijos šaltinių šiai parodai teko ieškoti ne tik Lietuvos, bet ir užsienio šalių dokumentų saugyklose.

Per 190 įvairių istorijos šaltinių (rankraščių, žemėlapių, planų, spaudinių, fotografijų) eksponuojama šioje parodoje. Jų chronologija apima ištisą tūkstantmetį (1009–2003). 60 procentų dokumentų pristato Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės istorijos vingius. 40 procentų eksponatų supažindina su XIX–XX a. Lietuvos istorija. Dokumentai (originalai, nuorašai ar kopijos) surašyti įvairiomis kalbomis, vartotomis atitinkamu laikotarpiu.

Paroda chronologiškai suskirstyta į keturias dalis, kurių pradžią ir pabaigą žymi svarbūs valstybingumo istorijos lūžius liudijantys momentai. Ypatingas dėmesys skiriamas ankstyviausiems Lietuvos vardo paminėjimams rašytiniuose šaltiniuose.

Pirmoji parodos dalis pristato Lietuvos valstybės susidarymą ir virtimą Lietuvos Didžiąja Kunigaikštyste (toliau – LDK) bei apima laikotarpį iki Liublino unijos. XII –XVI a. pirmos pusės dokumentai atspindi LDK santykius su kaimyninėmis šalimis, ypač Livonija, Vokiečių ordinu, Rusios kunigaikštystėmis (vėliau Rusija), Lenkija, Aukso orda ir popiežiaus valstybe. Tai – karinių žygių ir karo veiksmų paminėjimai, raštai bei sutartys dėl paliaubų ar taikos, skundai, privilegijos ir sutartys dėl prekybos, teritorinių klausimų sprendimai, Lietuvos ir Lenkijos unijinio pobūdžio sutartys, dokumentai dėl Lietuvos krikšto (1387 m. Lietuva buvo pakrikštyta ir įžengė į naują civilizacinės-kultūrinės bei visuomeninės-

politinės raidos etapą, vis labiau suartėdama su Vakarų Europos kultūrine ir politine erdve). Šios parodos dalies šaltiniai taip pat atskleidžia Lietuvos vidaus gyvenimo esminius momentus – valdančiojo elito atstovų tarpusavio santykius, kovą dėl valdžios, šalies valdymo sistemos pertvarkymus, luomų (ypač bajorijos) formavimąsi ir statuso kaitą. Lietuvos karaliaus Mindaugo 1255 m. raštas, kuriuo jis Livonijos ordinui užrašė Sėlos (Selen) žemę, – tai seniausias dokumento originalas parodoje.

Antroji parodos dalis skirta Lietuvos Didžiajai Kunigaikštystei Abiejų Tautų Respublikoje (1569–1795). Šis LDK istorinės raidos etapas, bendriausiu vertinimu, buvo valstybės laipsniško politinio silpnėjimo, savo teritorijų praradimų, ūkio krizių ir ekonominio nuosmukio (ypač nuo XVII a. vidurio) ir galiausiai visiško valstybingumo netekimo laikmetis. Tačiau būta ir kultūros laimėjimų, mokslo pasiekimų (1579 m. įsteigtas Vilniaus universitetas), karinių pergalių ir kitų reikšmingų įvykių. Šaliai teko skausmingai kariauti dėl Livonijos, ginti savo teritorinį vientisumą kovose su Rusija, Švedija, Turkija. Dažnai įtempti santykiai buvo netgi su politine partnere Lenkija. Padėtį dar labiau sunkino epidemijos, politinių grupuočių tarpusavio nesutarimai ir kovos, dalies didikų parsidavėliškumo svetimiems atvejai. Viso to finalas – trys Abiejų Tautų Respublikos padalijimai ir šios jungtinės valstybės, o kartu ir Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės išnykimas iš Europos politinio žemėlapio.

Trečioji parodos dalis supažindina su Lietuvos istorija 1795–1918 metais, kai šalis priklausė svetimųjų valdžiai. Prijungę Lietuvą prie Rusijos, naujieji šeimininkai siekė paversti jos gyventojus klusniais imperijos pavaldiniais, juos nutautinti (surusinti) ir likviduoti bet kokius Lietuvos turėto politinio savarankiškumo pėdsakus. Lietuva turėjo tapti tik paprastu ,,Šiaurės vakarų kraštu“. Du sukilimai, kova už lietuvių kalbą ir nacionalinis išsivaduojamasis judėjimas buvo atsakas į šią valdžios politiką. Pirmasis pasaulinis karas, Rusijos imperijos griūtis sudarė sąlygas Lietuvos valstybingumo atkūrimui.

Paskutinė parodos dalis – Lietuva XX–XXI a. amžiuje: nepriklausoma respublika (1918–1940), Lietuva okupacijų laikais (1940–1990) ir eurointegracijos skatinama naujausia valstybės istorija po atkovotos nepriklausomybės 1990 m. Šio laikotarpio dokumentai atspindi nelengvą Lietuvos valstybės XX a. kelią į nepriklausomybę ir jos pripažinimą, šios valstybės gyvavimo ir žlugimo istorijos esminius momentus, pasipriešinimą sovietinei okupacijai. Iš naujausių laikų rodomų dokumentų pažymėtinas 1990 m. kovo 11 d. Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos Aktas ,,Dėl Lietuvos Nepriklausomos valstybės atstatymo“, pradėjęs naują Lietuvos valstybės gyvavimo laikotarpį. Parodoje taip pat galima pamatyti įvairių kitų naujausios istorijos šaltinių, atspindinčių Lietuvos Respublikos diplomatinius, tarpvalstybinius santykius su užsienio šalimis, rodančių Lietuvos Respublikos bendradarbiavimą su NATO, JTO, Lietuvos Respublikos ir dar 9 kitų valstybių stojimą į Europos Sąjungą.

Taigi paroda ,,Lietuva senuosiuose istorijos šaltiniuose“ aprėpia pirmojo Lietuvos tūkstantmečio reikšmingiausius istorijos momentus, pirmą kartą taip išsamiai pasitelkdama svarbiausius išlikusius dokumentus, surinktus iš daugelio Europos šalių.

Šventasis Brunonas, vadinamas Bonifacu, arkivyskupas ir vienuolis, vienuoliktaisiais savo atsivertimo metais Rusios ir Lietuvos pasienyje pagonių nužudytas su aštuoniolika saviškių kovo 9 dieną, nukeliavo į dangų.

Vertė Eugenija Ulčinaitė

Lietuvą pirmą kartą iš visų žinomų šaltinių 1009 m. paminėjo vokiečių Kvedlinburgo analai. Įvykį, nulėmusį šį paminėjimą, aprašo ne vienas šaltinis: buvo nužudytas misionierius – šv. Brunonas Bonifacas. Tačiau visur kitur minima ne Lietuva, o Prūsija. Tai gerai paliudija, kad vokiečiai ir lenkai tuo metu lietuvių dar nepažino: visi baltai (ar bent jų didesnė dalis) jiems buvo „prūsai“. Lietuvą Kvedlinburgo analai paminėjo todėl, kad jie pateikė pačią tiksliausią informaciją, ėjusią iš paties šv. Brunono aplinkos.

Edvardas Gudavičius

Aprašydama šv. Brunono Bonifaco kankinio mirtį 1009 m., kilminga Saksonijos vienuolė iš Šv. Servacijaus moterų vienuolyno Kvedlinburge pirmą kartą užrašė Lietuvos vardą (Litua): „Šventasis Brunonas, vadinamas Bonifacu, arkivyskupas ir vienuolis, vienuoliktaisiais savo atsivertimo metais Rusios ir Lietuvos pasienyje pagonių nužudytas su aštuoniolika saviškių kovo 9 dieną, nukeliavo į dangų.“ Pirmasis Lietuvos vardo paminėjimas susijęs su krikščioniška misijų veikla, dėl kurios sustiprėjo žinių apie Europos periferijos kraštus rinkimas. Imperatoriškos Otonų dinastijos įsteigtas Kvedlinburgo vienuolynas buvo viena iš vietų, kuriose šios žinios būdavo užrašomos. Šventosios Romos imperatoriaus Otono III „imperijos atnaujinimo“ idėja suteikė taikioms vienuolių misijoms svarbų politinį užnugarį. Tai buvo laikas, kai Vidurio Rytų ir Šiaurės Europos šalys perėjo į krikščionių tikėjimą. Toliau turėjo sekti gretimų genčių christianizacija, kurią inicijuoti ir norėjo šv. Brunonas. Istoriografijoje nesutariama, iš kur buvo kilęs pagrindinis Brunono politinis partneris – Netimeras, apie kurio derybas dėl krikšto ir atsivertimą žinoma iš kitų šaltinių. Viena iš svaresnių hipotezių nurodo, kad Netimiras galėjo būti vienos iš lietuviškų genčių vadas, kuriam buvo pavykę sukurti gana tvirtą ankstyvąją politinę organizaciją. Šiaip ar taip, Brunono smurtinė mirtis Lietuvos ir Rusios pasienyje simbolizuoja Lietuvos išnykimą iš civilizuoto pasaulio ir krikščioniškų misijų horizonto ilgiems laikams. Valstybinės struktūros čia susiformuos ir Vakarų pasaulis apie jas sužinos tik XIII a., kai Rytų Pabaltijyje (Prūsijoje ir Livonijoje) įsikurs nauji krikščionių misijų centrai.

Rimvydas Petrauskas