Publikuota 20250707
#pažinkmus – Inga Šildiajevaitė, Valdovų rūmų muziejaus archeologė. Pokalbis apie požiūrį į muziejų „iš vidaus“ ir neįprasto sporto žinių panaudojimą darbe.
Esate pasakojusi, kad prieš pradėdama dirbti muziejuje buvote ištikima jo lankytoja. Kaip pasikeitė požiūris dabar, kai pažįstate muziejų ir jo ekspozicijas „iš vidaus“?
Prieš pradėdama dirbti Valdovų rūmų muziejuje lankydavausi gana dažnai –stengdavausi nepraleisti parodų ir renginių. Tai buvo (ir tebėra!) vienas mano mėgstamiausių muziejų Lietuvoje. Tik dabar nebesu vien lankytoja – pati prisidedu prie kūrybinio proceso. Dirbdama archeologe, matau ką „slepia“ ekspozicijos ir eksponatai – kiek daug komandinio darbo, ilgamečių tyrimų ir pastangų reikia, kad lankytojui istorija būtų pateikta įdomiai ir aiškiai.
Inga, archeologijos žinias tobulinote ir užsienyje. Kokių šalių archeologiniai tyrinėjimai Jums paliko didesnį įspūdį – Lenkijoje ar Vokietijoje? O gal geriausia namuose, Lietuvoje?
Studijuodama aktyviai dalyvavau archeologiniuose tyrinėjimuose Lietuvoje, tačiau turėjau galimybę išvykti ir į netolimą užsienį. Vokietijoje prisidėjau prie bronzos amžiaus gyvenvietės tyrinėjimų. Paradoksalu, bet mėnesį trukus tyrimams, įdomiausi artefaktai buvo surasti paskutinę dieną, prieš pat paliekant perkasą (juokiasi). Lenkijoje dvi savaites dalyvavau Viduramžių Vokiečių ordino miesto archeologiniuose tyrimuose.
Ir nors dalyvauti tyrinėjimuose užsienyje rekomenduočiau kiekvienam archeologijos studentui, vis dėlto labiausiai įsiminė tyrimai Lietuvoje, Vilniaus Didžiosios sinagogos teritorijoje. Jie išsiskyrė ne tik reikšmingais radiniais, bet ir gausia, tarptautine tyrėjų komanda bei taikomais inovatyviais tyrimų metodais.
Valdovų rūmų muziejuje dirbate vienerius metus, tačiau Jus galima pastebėti įvairiuose muziejaus renginiuose. Ką Jums, kaip archeologei, reiškia dalyvauti, pavyzdžiui, Muziejų naktyje?
Dalyvauti tokiuose renginiuose, kaip Muziejų naktis, man – ne tik smagi atgaiva nuo darbo kabinete, bet ir priminimas, kodėl visa tai darome. Archeologo darbas – labai individualus, reikalaujantis daug susikaupimo, todėl bendravimas su lankytojais suteikia žmogišką ryšį. Labai gera matyti, kai žmonės domisi istorija, užduoda klausimus, o kartais patys dalijasi netikėtais pastebėjimais. Tokiomis akimirkomis dingsta visos abejonės, „ar kam nors tikrai įdomi ta mūsų praeitis“, užtenka vieno smalsaus klausimo ar nustebusio lankytojo šypsenos, kad suprasčiau: taip, įdomi. Ir labai.
Nuoširdžiai manau, kad kiekvienam muziejuje dirbančiam specialistui naudinga pabendrauti su lankytojais. Tai padeda geriau suprasti, kas labiausiai patinka, ko jie pasigenda ekspozicijose. Juk būtent lankytojai yra svarbiausi mūsų darbo dalyviai ir vertintojai.
Laisvalaikiu užsiimate neįprastu sportu – šaudymu. Kaip tuo susidomėjote?
Laisvalaikiu užsiimu praktinio šaudymo sportu, dalyvauju varžybose Lietuvoje ir užsienyje. Suprantu, kad daug kam tai gali atrodyti gana netikėtas pomėgis, tačiau man ši veikla labai artima. Mano tėtis ir broliai taip pat šaudė, yra šios sporto šakos čempionai, tad nuo vaikystės stebėjau juos grįžtančius iš varžybų su medaliais – norėjau ir aš tokių (juokiasi). Šaudymu užsiimu daugiau nei 10 metų. Per šį laikotarpį pelniau nemažai apdovanojimų, buvau Lietuvos čempionė. Tačiau šiandien šaudymo sportas man svarbus ne dėl apdovanojimų, o dėl paties proceso – stengiuosi mėgautis kiekviena treniruote ir varžybomis.
Tiesa, kartais šis pomėgis skatina domėtis su juo susijusiomis temomis ir profesinėje srityje. Kaip tik šiuo metu su kolega Mantvidu Mieliausku rengiame „Savaitės eksponatą“ apie rūmų teritorijoje rastą XIX a. pabaigos revolverį, kurį galima išvysti ir rūmų nuolatinėje ekspozicijoje.
Užsiminėte apie nuolatinę ekspoziciją – kuris muziejaus eksponatas jums atrodo ypatingas ir norėtumėte, kad apie jį ar jo istoriją sužinotų visi?
Mano mėgstamiausias muziejaus eksponatas – XIII–XIV a. iš švino nulieta plokštelė su užrašais. Eksponatas ypatingas tuo, kad tekstas, esantis ant jo, iki šiol lieka neiššifruotas. Buvo svarstymų: galbūt lietuviai nuo seno turėjo savo raštą ir tai yra pirmasis tokio galimo rašto pėdsakas. Nieko panašaus Lietuvoje iki tol nebuvo rasta. Man visa ši istorija atrodo mistiškai žavi. Įsivaizduoju tą amatininką, raižantį simbolius į plokštelę – vargu, ar jis galėjo numatyti, kad po kelių šimtmečių šis darbelis taps tikru galvosūkiu jį atradusiems specialistams. O gal kaip tik toks ir buvo jo tikslas? Pirmasis lietuviškas „prankas“?
Beje, šis radinys man visada primena garsųjį Faisto diską, rastą Kretoje – vieną iš paslaptingiausių archeologinių atradimų pasaulyje. Reikėtų pagalvoti, gal verta organizuoti kokį „iššifravimo konkursą“?
Ačiū už pokalbį!
