Publikuota 20240829
Bernadeta Rudytė, Valdovų rūmų muziejaus restauratorė. Pokalbis apie restauratorių kruopštumą, pradžią muziejuje ir kodėl restauratorei svarbios žaidimų figūrėlės.
Bernadeta, žinome, kad Jūsų pradžia muziejuje – išskirtinė, buvote savanorė. Kaip sugalvojote rinktis tokią karjeros pradžią?
Pabaigusi meninių baldų restauravimo studijas, įsidarbinau versle. Per kelerius metus supratau, kad esu ne savo vietoje, pasiilgau restauravimo darbo, taigi atsiradus galimybei prisijungiau prie laikino projekto restauruoti baldus. Vėliau vyko paieškos, ir nors restauravimas apima daug skirtingų specializacijų, tvirtai žinojau, kad mane traukia darbas su mediena. Kreipiausi į Valdovų rūmų muziejų, pasisiūliau tapti savanore Restauravimo skyriuje, ten mane supažindino su medinių archeologinių radinių restauravimu.
Labiausiai įsiminė tai, kad ši specializacija man iškart pasirodė labai artima, nors anksčiau ir nebuvo tekę tuo domėtis. Pirmas restauruotas radinys buvo XIII a. pabaigos beržo tošies ritinys. Atsimenu, kaip nedrąsiai pirmą kartą paėmiau jį į rankas, reikėjo ištiesti ritinį, patikrinti, ar viduje nėra jokių žymėjimų, pasislėpusių įdomybių. Nieko neįprasto neradau, tačiau ieškojimo procesas, tošies tvirtinimo darbai labai įtraukė, supratau, kad mėgaujuosi tuo, ką darau. Įdomu ir dėl to, kad buvau įpratusi dirbti su medienos kaltais, pjūklais, o archeologinių radinių restauravimas – daug subtilesnis užsiėmimas: pagrindiniai restauravimo įrankiai yra skalpeliai ir teptukai.
Dabar esate medinių artefaktų restauratorė, tad kasdien tenka dirbti su kelių šimtų metų amžiaus radiniais, kaip susikaupiate?
Taip, kaip ir dirbant bet kokį kitą darbą – atsisėdi ir darai. Tai yra darbas su savimi, kantrybės ir dėmesio išlaikymo lavinimas. Būna dienų, kai įsidedu ausinukus ir klausausi muzikos arba kokio podcast’o, kad suvaldyčiau savo mintis.
Nepasitaiko įkyrių minčių?
Žinoma, kad iš pradžių jų buvo. Juk dirbi tyloje, būna, kad permąstai savo gyvenimą, bet po to išmoksti atsakyti į sau pačiam iškeltus klausimus. Džiaugiuosi, kad turiu laiko sau ir savo mintims.
Ar galite papasakoti, kiek laiko užtrunka restauruoti eksponatą?
Šitas klausimas, manau, daugumai restauratorių yra pats nemėgstamiausias, nes sunku tiksliai atsakyti. Priklauso nuo to, ar kalbame tik apie restauravimą, ar apie konservavimą ir restauravimą, nes darbas yra iš dviejų dalių. Viskas priklauso nuo archeologinio radinio būklės. Konservavimas gali užtrukti ir kelerius metus, o restauravimo darbų procesai vyksta greičiau. Žinoma, atsižvelgiant į tai, kokia darbų programa laukia: reikia klijuoti, ar nereikia, koks yra metų laikas – vasara ar žiema... Tiek oro drėgmė, tiek temperatūros skirtumai gali turėti įtakos, kaip greitai sustings klijai. Kiekvienas atvejis yra individualus, taigi labai sunku iš anksto atsakyti, kiek užtruksi prie darbo stalo. Tai koks čia mano vidurkis išeina? Kelios savaitės? (juokiasi).
Šiuo metu esi pradėjusi didelį projektą – XVIII a. vidurio gobeleno „Sabinių pagrobimas“ restauravimą. Ar tekstilės restauravimo procesas sudėtingesnis nei medžio dirbinių?
Archeologinių medinių radinių ir istorinės tekstilės restauravimas – skirtingos sritys, negalėčiau lyginti jų sudėtingumo. Galbūt stebint iš šalies gali susidaryti įspūdis, kad gobelenas sudėtingesnis dėl savo apimties. Šį gobeleną restauruoju jau daugiau nei dvejus metus, bet tai nereiškia, kad prie jo praleidžiu po 8 val. per dieną: pavargsta ir nugara, ir akys, todėl vis keičiu darbo vietą – nuo tekstilės prie medžio ir atvirkščiai. Darbas kruopštus, reikalauja didelio susikaupimo, galbūt tai gali pasirodyti monotoniška ir lėta, tačiau kiekvienas restauruotas centimetras suteikia daug laimės. Sunku palyginti tekstilę ir archeologinius medinius radinius – skirtingas darbo pobūdis, skirtinga technika, skirtingi iššūkiai. Balansas atsiranda, kai turi galimybę paįvairinti kasdienybę, todėl smagu turėti ne vieną restauravimo sritį.
O kaip atrodo restauratorės atostogos? Esate minėjusi, kad laisvu laiku mėgstate stovyklauti gamtoje su palapine.
Taip, labai mėgstu stovyklauti, pabėgti nuo civilizacijos. Svarbiausia stovyklauti tvarkingai ir atsakingai. Galiu išskirti dvi top vietas: pirmoji – kaimynų, Latvijos, pajūris, antroji – Labanoro giria. Girioje turiu net kelias mėgstamas stovyklavietes, bet kartais, būna, atvažiuoji, o čia – palapinių „miestelis“, tada tenka ieškoti kitų laisvų krantų – taip atrandi naujų gražių Lietuvos kampelių, taigi mėgstamų vietų sąrašas plečiasi.
Taip pat turite dar muziejaus bendruomenėje negirdėtą laisvalaikio pomėgį – dažyti žaidimų figūrėles. Kas įkvėpė tuo užsiimti?
Prieš keletą metų ėjau į teminį vakarėlį ir nutariau sukurti kostiumą, įkvėptą princesės Mononokės (animacinio filmo herojė). Gavusi 3D spausdintuvu atspausdintus aksesuarus, juos nudažiau paprastu akrilu. Procesas buvo labai įtraukiantis ir atpalaiduojantis, taigi ėmiau domėtis šia pramoga. Specialiais dažais pradėjau dažyti daugiau detalių turinčias, nedideles, apie 7–8 cm aukščio, žaidimų figūrėles. Specialūs dažai suteikia galimybę gražiau atskleisti šešėliavimą, šarvų ir ginklų blizgesį. Tokia savotiška mano 3D spalvinimo knygutė. Tai nėra taip paprasta – kad pabaigtum vieną figūrėlę, vidutiniškai tenka užtrukti apie 10 val., taigi sėdi visą dieną su mažu teptuku ir dažai, lauki, kol išdžius, ir kartoji. Turbūt, kaip ir dauguma restauratorių, iš prigimties esu krapštukė (juokiasi), nes net laisvalaikis toks.
Ačiū už pokalbį!
