Publikuota 20240726
Mantvidas Mieliauskas, Valdovų rūmų muziejaus Restauravimo skyriaus vedėjas. Mantvido kelias tampant restauratoriumi, vertingiausi eksponatai ir ką veikia restauratoriai, nuvykę į kitus muziejus, – pokalbyje su Mantvidu.
Restauratorių darbą mato vienetai, tačiau jų darbo rezultatus – kiekvienas muziejaus lankytojas. Valdovų rūmų muziejuje dirbate Restauravimo skyriaus vedėju. Kaip supratote, kad šis kelias Jums?
Žmogus, norintis dirbti restauratoriumi, manau, tikrai turi turėti pašaukimą. Tai tikrai ne kiekvienam, šiam darbui reikia kruopštumo, dėmesio ir daug žinių. Aš turbūt nuo pat vaikystės buvau toks krapštukas, mėgau konstruoti. Pirmiausia susidomėjau archeologija, bet į jos pusę nepatraukė. Kartu mane domino menas, dailė. Pasirinkau viduriuką, mokytis tapybos restauravimo Kaune. Po studijų Kaune įstojau į dailės pedagogiką Vilniuje, vis dar nežinau kodėl (juokiasi). O kadangi studijavau vakarais, dieną galėjau skirti darbui. Tad antrais studijų metais susiradau darbą čia, dirbau Valdovų rūmų kasinėjimuose. Nors daug laiko reikėjo praleisti žemėse ir purve, bet kasinėjimai ir atradimai – širdžiai mieli. Po mėnesio pasiūlė darbą – piešti archeologinius radinius. Nuo amžių amžinųjų, kai dar nebuvo fotografijos, buvo atliekami radinių piešiniai, architektai fiksavo buvusių rūmų ir parkų teritoriją, išlikusių mūrų brėžinius. Atsidarius Valdovų rūmų muziejui, buvo ieškoma darbuotojų, tad man pasiūlė restauratoriaus darbą. Paveikslų dažniausiai po žeme nėra (šypteli), tad nuo to laiko po truputį tapau archeologinio metalo restauratoriumi. O dabar kelerius metus esu ir Restauravimo skyriaus vedėjas.
Muziejaus eksponatų fondas itin platus. Tad ar galėtumėte išskirti, koks yra seniausias ar vertingiausias eksponatas, su kuriuo dirbote?
Seniausias – nebūtinai vertingiausias. Reikia pagalvoti, koks čia seniausias… Tarp metalo artefaktų seniausi, kuriuos teko restauruoti, tai XIII–XIV amžiaus. O iš vertingiausių – radiniai su aukso ar sidabro danga, arba auksiniai. Mano kolegei Jurgitai Kalėjienei pasitaikė lėkštė, kuri gal 15 metų gulėjo muziejaus fonduose. Atrodė paprasta, parūdijusi, geriausiu atveju – varinė. Bet pradėjus darbus pasirodė, kad tai buvo prabangus, paauksuotas sidabrinis Augsburgo meistrų nukaldintas XVII a. dirbinys. Ant mano stalo tokių epinių radinių beveik nebuvo. Būna – kokią sagą paimi, pavalai, ir ji pradeda gelsvai blizgėti. Dar prie restauruotų vertingiausių eksponatų priskirčiau ginklus ir ginkluotę su nuostabiais sidabro ornamentais. Šie artefaktai buvo eksponuojami 2020–2021 m. parodoje „Kariauti pratusi tauta. Lietuvių karinis elitas XIII–XIV a.“. Šiaip tą vertę kiekvienas savaip suvokia. Kartais visai mažas, atrodo, nereikšmingas daiktas yra svarbi istorijos dalis ar yra labai retas.
Šiuo metu dirbate dviejose, atrodo, skirtingose, restauravimo srityse. Kaip pavyksta jas suderinti?
Taip, iš pradžių dirbau su paveikslais. Ir nors dabar didžiąją dalį darbų sudaro metalo artefaktų restauravimas, tačiau ir tapybos neapleidžiu. Nėra taip, kad tik įsidarbini ir jau tampi restauratoriumi amžiams, tikrai ne. Vis dėlto kiekvienas restauratorius privalo turėti tam tikrą kategoriją, ją kas penkerius metus turi apsiginti arba įgyti dar aukštesnę. Todėl ir dabar turiu paveikslėlį, kurį restauruoti perdavė kolega iš Rinkinių skyriaus.
Restauratorius, galima sakyti, turi būti ir šiek tiek menininkas. O laisvalaikiu irgi kuriate?
Laisvalaikis būna įvairus, anksčiau turėdavau laiko ir piešti, ir tapyti. Dabar vis rečiau, bet tikrai mėgstu užsiimti kūryba. Mėgstu padėti kolegoms paruošti stendus, maketuoti. Laisvu metu ar per atostogas pasiimu vis kokį nors paveikslą restauruoti. Taip pat karštomis dienomis su šeima patinka tiesiog nueiti pabraidyti po Vilnelę. Kartais diena diktuoja savo laisvalaikį.
Šiaip restauratorius yra lyg Renesanso žmogus, jis – truputį ir menininkas, ir chemikas, ir meno istorikas. Pavyzdžiui, gauni įdomų daiktą ir turi giliau paieškoti informacijos, kartais net kaip detektyvas. Ir tai yra mano gyvenimas. Pastebėjau, kad kartais tai lyg profesinė liga, kai nuvažiuoji į kitus muziejus. Iš pradžių žiūri į visumą, o po to prieini ir bandai žiūrėti, kokie, pavyzdžiui, paveikslų potėpiai, kokia naudota technika, kaip restauruota. Ir taip įdėmiai, iš arti įsižiūri į objektą, kartais ir eksponatų apsauga pradeda pypsėti (juokiasi).
Paklausus apie Jūsų laiką po darbo valandų, minėjote ir knygas. Kokią knygą galėtumėte skaityti darkart? O gal neseniai teko atsiversti ir istorijos vadovėlį?
Tikrai teko, neseniai vedžiau keletą istorijos pamokų septintokams, tai tada tikrai skaičiau, „atšviežinau“ Lietuvos istorijos žinias. O knygą… Mėgstu skaityti savo parašytus eksponatų aprašus (juokiasi). Bet jei rimtai, turiu keletą knygų, kurias vienu metu skaitau. Originalo kalba skaitau Dano Joneso knygą „Valdžia ir galia: naujoji Viduramžių istorija“ (angl. Powers and Thrones: A New History of the Middle Ages) ir Sebo Falko „Šviesieji Viduramžiai“ (angl. The Light Ages: The Surprising Story of Medieval Science). Perskaitęs šias ir kitas istorines bei mokslines knygas, vėliau visai kitaip matai restauruojamus radinius ir jų visumą. Ypač pradėjus dirbti trikdė, kodėl čia visos vinys nelygios, skirtingos ir kreivos, nes šiandien esame pratę prie fabrikinio daiktų įvaizdžio. O, pasirodo, anksčiau – nagingas žmogelis nukaldavo pagal save. Dabar suprantu, kad kiekvienas radinys turi savo charakterį.
Ačiū už pokalbį.
