Publikuota 20240725
Į Valdovų rūmų muziejų kreipėsi Japonijos istorinių vertybių išsaugojimu besirūpinanti bendruomenė. „Koiyama Preservation Society“ specialistai pasaulio archyvuose, muziejų fonduose ir privačiose kolekcijose ieškojo Japonijai svarbių istorinių gobelenų ir juos surado Lietuvoje, Valdovų rūmų muziejuje.
Japonai susidomėjo keliais istoriniais gobelenais, kai pradėjo tirti per 1100 metų skaičiuojančioje Kioto šventėje naudojamą „Koi Yama“ atributiką. Vienas didžiausių Japonijos festivalių „Gion Matsuri“ išsiskiria spalvingomis dekoracijomis, procesijomis. Liepos 24 d. pasirodė teatrališka „Koi Yama“ platforma. Ši karpio (jap. koi) platforma yra kaip šintoizmo (jap. Shintō) šventovė, papuošta karpio medžio raižiniu ir XVI a. gobeleno, sukurto Belgijoje, atraižų užuolaidomis. Karpis Japonijoje garbinamas kaip stiprybės ir tikėjimo simbolis, norint įveikti gyvenimo sunkumus. Viena iš legendų pasakoja apie karpį, kuris užplaukė į krioklio viršų ir stebuklingai pavirto drakonu.
Senojoje Japonijos sostinėje Kiote vykstančio populiaraus festivalio „Gion Matsuri“ ištakos siekia 869 m., kada imperatoriaus įsakymu buvo atliktas goryō-e ritualas, siekiant nuraminti piktąsias dvasias. Imperatorius tikėjo, kad būtent pastarosios sukėlė mirtiną marą tvankų Kioto vidurvasarį. Mėnesį besitęsiantis festivalis sujungia dievybes, mitus, legendas kartu su senovės istorija, kultūra ir šiuolaikiniu japonų gyvenimu. Procesijos skirstomos į „ankstyvąjį festivalį“ (jap. saki matsuri), kada pasirodo 23 platformos, ir „vėlyvesnį festivalį“ (jap. ato matsuri), kuriame demonstruojamos likusios 11.
Stilizuotos platformos šiandien Japonijoje dar vadinamos mobiliaisiais muziejais dėl įmantrių audinių, medžio ir metalo detalių. Pradėję tirti japonai išsiaiškino, kad vieną iš platformų puošiančio gobeleno originalas kartu su dar vienu meniniu audiniu į Japoniją galėjo atkeliauti iš Romos. Manoma, kad juos padovanojo popiežius Paulius V katalikybės Japonijoje globėjo Date Masamune vasalui Hasekura Tsunenaga, kai pastarasis viešėjo diplomatinėje misijoje Romoje. Kada vieno iš gobelenų fragmentais buvo papuošta platforma, nėra tiksliai žinoma, bet japonai teigia, kad atskiromis užuolaidomis supjaustytas audinys – kopija, o originalų istorinį audinį jie saugo atskirai.
Tyrėjai, pasaulio duomenų bazėse atradę, kad identiški audiniai puošia Valdovų rūmų muziejų, kreipėsi į Lietuvos muziejininkus, norėdami gauti papildomos informacijos apie šiuos istorinius gobelenus. Rinkinių skyriaus vedėjas Dalius Avižinis teigia: „Japonus sudomino Valdovų rūmų muziejuje saugomi gobelenai „Agamemnonas prieš Apolono altorių“ ir „Priamas priešais Trojos miestą“ iš serijos „Trojos karo istorija“. Šie gobelenai yra Valdovų rūmų muziejaus XVI–XVIII a. gobelenų kolekcijoje. Iš viso Vilniuje saugome 35 istorinius meninius audinius.“
Valdovų rūmų muziejaus vyriausioji kultūros istorikė prof. dr. Ieva Kuizinienė tvirtina, kad Vilniuje turimą gobeleną „Agamemnonas prieš Apolono altorių“ sukūrė nežinomas autorius pagal XVI a. Michilio Koksio I (Michiel I Coxcie, Coxie) kartonus. Tuo metu buvo įprasta austi kelias, kartais ir keliasdešimt kartočių pagal didžiausio populiarumo sulaukusius piešinius (kartonus).
Briuselyje, Franso van den Hekės I (Frans I van den Hecke) audimo dirbtuvėse, XVII a. pirmoje pusėje (1620–1630) iš vilnos ir šilko nuaustą gobeleną būsimam Valdovų rūmų muziejui 2007 m. pirko Lietuvos nacionalinis dailės muziejus. Italijoje, Florencijos antikvariate „Fiorini Antichita“, įsigytas šis ir antrasis japonus sudominęs gobelenas „Priamas priešais Trojos miestą“. Po restauravimo Prano Gudyno restauravimo centre (restauravo Danguolė Daugirdienė) abu audiniai perduoti Nacionaliniam muziejui Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų rūmams.
Dvi tolimas šalis jungiantys gobelenai iš serijos „Trojos karo istorija“ eksponuojami Valdovų rūmų muziejaus I renesansinėje antikameroje. Ir šiandien į Lietuvą atvykstantiems Japonijos turistams muziejaus gidai gali papasakoti istoriją, kaip rūmuose eksponuojami istoriniai audiniai susiję su jų gimtąja šalimi.
Nuotraukos: Deimantės Šuliauskaitės ir „Koiyama Preservation Society“
