Šiemet pažymimos dvi istorinės sukaktys: prieš 400 metų po beveik šimtmečio iš Maskvos buvo atgautas Smolenskas (1611 m.), o prieš 350 metų po šešerių okupacijos metų išvaduotos Vilniaus pilys (1661 m.). Šie įvykiai tiesiogiai susiję ir su Lietuvos didžiųjų kunigaikščių rezidencijos Vilniaus Žemutinėje pilyje istorija. Siekdamas sugrąžinti į visuomenės istorinę atmintį svarbius istorijos faktus bei aktualizuoti švedų kilmės Vazų dinastijos valdymo Lietuvoje ir Lenkijoje reikšmę, Nacionalinis muziejus Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų rūmai išleido knygą “Triumfo diena: 1611 m. birželio 13 d. Smolensko pergalė ir iškilmingas Zigmanto Vazos sutikimas Vilniuje 1611 m. liepos 24 d.” bei kartu su partneriais surengė tarptautinę mokslo konferenciją „Vazų epocha Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje”.
Prieš keletą metų Valdovų rūmų muziejaus specialistai Vokietijoje surado prabangų rankraštį lotynų kalba, kuriame šlovinamas po sėkmingos karo kampanijos Smolenską atgavęs Lietuvos didysis kunigaikštis ir Lenkijos karalius Zigmantas Vaza bei aprašoma jo triumfo – iškilmingo įžygiavimo į Vilnių – diena.
Po 400 metų šis rankraštis buvo publikuotas, o š. m. spalio 18 d. atkuriamuose Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės rūmuose pristatytas visuomenei. Kultūros vakare apie šį unikalų Lietuvos raštijos reiškinį pasakojo rankraštį spaudai parengusi ir į lietuvių kalbą išvertusi prof. habil. dr. Eugenija Ulčinaitė. Mintimis apie to meto istorinį kontekstą dalijosi leidinio įvadinio straipsnio bei komentarų autorius doc. dr. Eugenijus Saviščevas. Prof. habil. dr. Jūratė Kiaupienė pabrėžė, knygoje suradusi naujų ir netikėtų duomenų ne tik apie Lietuvos valdovus, tačiau ir apie anuometinį Vilniaus viešąjį gyvenimą bei vilniečių istoriją. Menotyrininkė dr. Jolita Liškevičienė pasidžiaugė menine knygos verte ir pastebėjo, jog šiuo leidiniu į istorinę atmintį sugrąžinamos ir žinios apie Vilniaus istorinę topografiją. Muzikologė Aleksandra Pister pasakojo apie rankraštyje užrašytas unitų giesmes bei jų parengimo spaudai ypatumus. Minėtus kūrinius pirmą kartą atliko choro “Brevis” dainininkai, gausią auditoriją džiuginę ir kita Vazų epochos vokaline muzika.
Š. m. spalio 19 d. Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų rūmuose tarptautinę konferenciją pradėjęs muziejaus direktorius dr. Vydas Dolinskas pažymėjo, kad renginiusiekiama naujai ir įvairiapusiškai išnagrinėti bei įvertinti Vazų dinastijos valdymą bei šios epochos kultūrinį palikimą, kurie iki pastarojo meto nebuvo sulaukę deramo tyrinėtojų dėmesio. Mokslo forumo dalyvius bei į renginį gausiai susirinkusią akademinę ir kultūros visuomenę sveikino Lietuvos užsienio reikalų ministras Audronius Ažubalis. Jis pastebėjo, kad konferencijos tematika atskleidžia europietiškąją Lietuvos diplomatijos raidos dimensiją, aktualizuoja mūsų šalies istorinius ryšius su Švedija, Lenkija, Rusija ir kitomis Europos valstybėmis.Renginio novatoriškumą pabrėžė Lenkijos Respublikos ambasadorius Lietuvoje Janušas Skolimovskis (Janusz Skolimowski). Bendraorganizatorių vardu sveikinimo žodžius tarė Lenkijos instituto Vilniuje direktorė dr. Malgožata Kasner (Małgorzata Kasner), Vilniaus universiteto Istorijos fakulteto profesorius dr. Rimvydas Petrauskas, Lietuvos istorijos instituto Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės istorijos skyriaus vedėja dr. Ramunė Šmigelskytė-Stukienė.
Vazų epocha – tai lemtingą reikšmę Abiejų Tautų Respublikos istorijai turėjęs Lietuvos didžiųjų kunigaikščių ir Lenkijos karalių Zigmanto (1588–1632), Vladislovo (1633–1648) ir Jono Kazimiero (1648–1668) Vazų valdymo laikotarpis. Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė tuomet išgyveno kultūrinio pakilimo laikotarpį. Į Lietuvą sklido Baroko kultūra. Buvo patvirtintas valstybinį suverenumą tris šimtmečius garantavęs Trečiasis Lietuvos Statutas; išleistas pirmasis Konstantino Sirvydo lietuvių kalbos žodynas; parengta Alberto Vijūko-Kojalavičiaus pirmoji Lietuvos istorija; Mikalojaus Kristupo Radvilos Našlaitėlio iniciatyva sukurtas Lietuvos žemėlapis; rekonstruoti Lietuvos didžiųjų kunigaikščių rūmai; juose pastatyta pirmoji opera. Vilniuje dažnai reziduodavo Žygimantas ir Vladislovas Vazos, Valdovų rūmuose buvo modeliuojama šalies užsienio ir vidaus politika. Klestėjo Vilniaus universitetas, jame kūrė „Sarmatų Horacijumi“ vadintas Motiejus Kazimieras Sarbievijus. Tačiau nuo 1600 m. Abiejų Tautų Respublika įsitraukė į žūtbūtinius karus su Švedijos Karalyste ir Maskvos valstybe, o vėliau ir su Turkija. Tai vedė Respubliką į nuopuolį, po kurio valstybė jau nebesugebėjo atsigauti ir išlaikyti svarios pozicijos Vidurio, Šiaurės bei Rytų Europoje.
Konferencijoje žymūs Lenkijos ir Lietuvos istorikai perskaitė 11 pranešimų. Juose gvildentos sudėtingos ir permainingos Vazų epochos problemos. Buvo aptarta Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valstybingumo ir geopolitinė raida (prof. habil. dr. Henryk Wisner, prof. habil. dr. Andrzej Zakrzewski, prof. habil. dr. Antanas Tyla, dr. Gintautas Sliesoriūnas); analizuojama Vilniaus miesto ir Lietuvos didžiųjų kunigaikščių rezidencijos istorija (doc. dr. Elmantas Meilus, dr. Liudas Glemža); nagrinėjami karybos aspektai (doc. dr. Eugenijus Saviščevas, doc. dr. Valdas Rakutis); pristatomi etnokonfesinių bendruomenių ir socialinių struktūrų tarpusavio sambūvio (prof. habil. dr. Urszula Augustyniak, prof. dr. Raimonda Ragauskienė) bei kultūrinio paveldo klausimai (dr. Živilė Nedzinskaitė, mgr. Piotr Jacek Jamski). Konferencijoje diskutuota apie Vilniaus bei Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės okupacijos XVII a. viduryje aplinkybes bei padarinius, pabrėžta tolesnių tarpdalykinių ir tarptautinių tyrimų svarba.
Fotogalerijos:
Tarptautinė konferencija „Vazų epocha Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje“
Knygos „Zigmanto Vazos triumfo diena“ pristatymas
