Kai dovana buvo politinė žinutė

 

Keitimasis diplomatinėmis dovanomis – dar senovės civilizacijose susiformavusi diplomatinė tradicija. Šiandien dovanos dažnai reprezentuoja jas teikiančią valstybę, tačiau Viduramžiais ir ankstyvaisiais Naujaisiais laikais jos turėjo kur kas daugiau reikšmių. Dovana galėjo būti geranoriškumo, palankumo, pagarbos, draugiškumo ar taikingumo išraiška. Kartu ji rodė dovanotojo turtus ir galią, o valdovo ar valstybės vardu įteikta dovana siuntė ir aiškią politinę žinią – atspindėjo tarp valstybių susiklosčiusius santykius, politinius, ekonominius ir kultūrinius siekius.

 

 

Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės laikais diplomatinės dovanos buvo ypač svarbios kaimyninėse valstybėse Rytuose ir Pietuose, pavyzdžiui, Osmanų imperijoje, jai pavaldžiame Krymo chanate ar Maskvoje. Čia galiojo paprasta taisyklė: kuo didesnė ir vertingesnė dovana, tuo didesnė pagarba parodyta jos gavėjui. O jeigu dovana neatitiko gavėjo lūkesčių ar statuso, jos galėjo būti tiesiog atsisakoma. Todėl į šiuos kraštus vykstantys Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės pasiuntiniai su savimi veždavosi įspūdingų dovanų.

 

Dovanomis keistasi ir su Vakarų Europos valstybių valdovais. Lietuvos didysis etmonas ir Vilniaus vaivada, Chotyno mūšio (1673) prieš Osmanų imperiją nugalėtojas Mykolas Kazimieras Pacas (1624–1682) Toskanos didžiajam kunigaikščiui Kozimui III Medičiui (Cosimo III de’Medici, 1670–1723) išsiuntė penkiolikmetį turkų belaisvį. Atsidėkodamas Kozimas III Medičis M. K. Pacui padovanojo Toskanoje pagamintą akmeninį sekreterą su laikrodžiu. Lietuvos didysis etmonas ir Vilniaus vaivada už šią prabangią dovaną kunigaikščiui įteikė turkišką žirgą iš savo paties arklidžių.

 

 

Diplomatinės dovanos buvo svarbios ir sudarant tarptautines sutartis. Juvelyriniai ir auksakalystės dirbiniai, karo belaisviai, gyvūnai bei kitos dovanos galėjo tapti susitaikymo simboliu. Vienas įdomiausių tokių pavyzdžių – 1699 m. Karlovicuose (dab. Sremski Karlovcai, Serbija) pasirašyta taikos sutartis tarp antiturkiškos Šventosios lygos valstybių – Abiejų Tautų Respublikos, Austrijos, Venecijos ir Rusijos – bei Osmanų imperijos. Šia sutartimi buvo užbaigti XVII a. karai tarp Europos valstybių ir Osmanų imperijos, o turkai prarado nemažą dalį užkariautos teritorijos Pietų ir Pietryčių Europoje.

 

Derybose dėl taikos Abiejų Tautų Respublikai atstovavo Poznanės vaivada Stanislovas Malachovskis (apie 1659–1699). Susirinkusiems kitų valstybių pasiuntiniams Osmanų imperijos sultono Mustafos II (1695–1703) vardu turkų pareigūnai įteikė diplomatines dovanas. Stanislovui Malachovskiui atiteko raudonu aksomu aptrauktas bei sidabro siūlais išsiuvinėtas balnas ir prabangus trijų dalių servizas, šiandien eksponuojamas Valdovų rūmų muziejuje, tarptautinėje parodoje „Nuo priešo iki sąjungininko. Lietuva ir Lenkija bei Osmanų imperija XIV–XIX a.“.

 

 

Iš pirmo žvilgsnio nedidelį servizą, dovanotą S. Malachovskiui, sudaro vos trys daiktai – auksinis šaukštelis, puodelis ir lėkštelė. Tačiau kiekvienas jų pasakoja atskirą istoriją.

 

Auksinis šaukštelis išgraviruotas augaliniais ornamentais ir inkrustuotas trimis turkiais – šviesiai mėlynos spalvos pusbrangiais akmenimis, siejamais su Turkija. Būtent iš šio krašto turkiai pasiekė Europą. Osmanų kultūroje turkiai buvo laikomi pergalės simboliu – nemaža dalis aukšto rango osmanų karių ginklų būdavo inkrustuojami šiais akmenimis.

 

 

Ypatingas ir puodelis. Jis pagamintas iš plono, beveik skaidraus nefrito. Šis mineralas buvo plačiai naudojamas Kinijoje, o XVI–XVII a. išplito ir Osmanų imperijoje, kur buvo mėgstamas sultono aplinkoje. Iš nefrito gaminti juvelyriniai dirbiniai, veidrodžiai, dubenėliai, ąsotėliai ir puodeliai, kurių iki šių dienų išliko itin mažai. Nefritui buvo priskiriamos ir magiškos galios. Tikėta, kad jis gali nuodingus skysčius paversti nenuodingais, išgydyti ligas ir suteikti žmogui ilgaamžiškumo.

 

Puodelis dekoruotas auksiniais rožių, tulpių, gvazdikų ir chrizantemų žiedais bei kitų augalų šakelėmis ir lapeliais. Viršutinėje jo briaunoje matomas užrašas, tikėtina, išraižytas XIX a., nurodantis servizo savininką: Sta:Małachowskiemu Wdzie Poznańskiemu za Traktat Karłowicki roku 1699 (liet. „Stanislovui Malachovskiui, Poznanės vaivadai, už 1699 m. Karlovicų sutartį“).

 

 

Ne mažiau įdomi ir lėkštelė. Jos vidinė dalis pagaminta iš nefrito, yra aštuonkampio formos, o centre matoma šešiakampė žvaigždė auksiniu krašteliu. Nors šešiakampė žvaigždė šiandien pirmiausia siejama su žydų tauta ir judaizmu, ji taip pat buvo naudojama osmanų kultūroje. Kartu su kitomis taisyklingomis geometrinėmis figūromis, pavyzdžiui, lėkštelėje esančiu aštuonkampiu, ji simbolizavo pasaulio tvarką, harmoniją ir visatos pusiausvyrą.

 

Lėkštelė stovi ant keturių auksinių kojelių, jos kraštelis auksinis, dekoruotas augaliniais ornamentais ir inkrustuotas net 30 turkių.

 

Taigi šis nedidelis servizas – gerokai daugiau nei prabangus indų rinkinys. Jis liudija apie 1699 m. Karlovicų taikos sutartį, Osmanų imperijos diplomatijos ir diplomatinių dovanų tradicijas, to meto kultūrinius ryšius ir tai, kokią reikšmę tarptautiniuose santykiuose galėjo turėti dovana.

 

 

S. Malachovskiui padovanotas auksinis servizas iki XIX a. buvo Malachovskių giminės nuosavybė. Vėliau jis pateko į Tarnovskių šeimos rankas, o nuo XX a. ketvirtojo dešimtmečio priklausė Vavelio karališkajai piliai – Valstybiniams meno rinkiniams. Antrojo pasaulinio karo metais servizas buvo išvežtas į Kanadą, o 1959 m. sugrįžo į Lenkiją. Šiandien jis saugomas Vavelio karališkojoje pilyje.

 

Šį išskirtinį diplomatinės dovanos pavyzdį galima pamatyti tarptautinėje parodoje „Nuo priešo iki sąjungininko. Lietuva ir Lenkija bei Osmanų imperija XIV–XIX a.“.

 

 

Teksto autorė – parodos kuratorė Gabija Tubelevičiūtė