Publikuota 20260304
Valdovų rūmų muziejus kiekvienais metais, kai į duris pradeda belsti pavasaris, prisimena karalaitį šv. Kazimierą. Kovo 4-ąją švenčiame šv. Kazimiero vardines. Mūsų laikais Kazimierinės neįsivaizduojamos be Kaziuko mugės, kurios istorija siekia XVII a. – ji buvo pradėta rengti kaip religinė šventė, skirta Lietuvos globėjui šv. Kazimierui paminėti.
Valdovų rūmų muziejaus parodoje „Sugrįžtantis paveldas“ eksponuojami po daugelio metų iš užsienio aukcionų, antikvariatų sugrįžę lituanistiniai darbai, o ši paroda prasideda nuo žymaus italų dailininko, Bolonijos ir Veronos akademijos nario Saverijaus Dala Rozos (Saverio Dalla Rosa, 1745–1821) paveikslo „Šv. Kazimieras, garbinantis Dievo Motiną“.
Iš Miunchene esančios privačios kolekcijos į Valdovų rūmų muziejų sugrįžusiame viename vertingiausių parodos meno kūrinių Lietuvos šventasis vaizduojamas su balta lelija – dorumo bei kuklumo simboliu – ir valdovo karūna, paaukota po šv. Marijos kojomis, bei karališka šermuonėlių mantija, pabrėžiančia jo kilmę.
Įdomu, kad paveikslui atvykus į Valdovų rūmų muziejų ekspertai atskleidė anksčiau nepastebėtą užrašą: po detalesnės apžiūros paaiškėjo, kad ant juostos paveikslo apačioje galima pastebėti dailininko parašą ir datą – S A ROS AD 1788. (SAVREIO DALA ROSA ANNO DOMINI 1788). Greta nutapyta rožė gali būti nuoroda į dailininko pavardę, nes itališkai „rosa“ yra „rožė“.
Išsiaiškinta ir pirmoji paveikslo eksponavimo vieta – tai galėjo būti Šv. Juozapo jėzuitų bažnyčia Vitebske. XIX a. pradžioje ji buvo paversta cerkve, o katalikybės ženklai – panaikinti. Tolesnis paveikslo likimas nėra aiškus, bet 1925 m. jis jau priklausė vienai iš privačių kolekcijų Vokietijoje. Restauratorė Virginija Liūgienė surado, kad analogiškas šv. Kazimiero paveikslas yra Liolių Šv. Simono ir Judo Tado bažnyčioje, Kelmės rajone. Kopija nutapyta apie 1854 m., todėl spėjama, kad panaikinus bažnyčią Vitebske, paveikslas, dar prieš patekdamas į Vokietiją, kurį laiką buvo Lietuvoje.
Šv. Kazimieras (1458–1484) buvo Lenkijos ir Lietuvos princas, Lenkijos karaliaus ir Lietuvos didžiojo kunigaikščio Kazimiero Jogailaičio sūnus. Kai princui Kazimierui suėjo trylika metų, tėvas jį išsiuntė į Vengriją, kad užimtų šios šalies karaliaus sostą. Kelionėje Kazimierą sukrėtė žmonių žiaurumas – plėšimai, sukilimai dėl samdiniams neišmokėtų algų, prievartavimai. Jis tapo itin pamaldus ir pasirinko asketišką gyvenimą.
1475 m. pavasarį į Vilnių atvykęs karalaitis Kazimieras laiką leido Vilniaus Žemutinėje pilyje įsikūrusioje Lietuvos didžiojo kunigaikščio rezidencijoje, kur jo tėvas Kazimieras Jogailaitis tvarkė Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės reikalus. Kazimieras mirė Gardine nuo tuberkuliozės, būdamas vos dvidešimt šešerių metų.
Po karalaičio mirties pradėjo sklisti pasakojimai apie jo daromus stebuklus ir gandai, kad jis gydąs sergančiuosius nepagydomomis ligomis. 1602 m. Kazimieras pripažintas šventuoju, o XVII a., sunkiais karo ir maro laikais, paskelbtas Lietuvos globėju.
Paroda „Sugrįžtantis paveldas. 2018–2025 m. įsigyti tapybos darbai“ Valdovų rūmų muziejuje veiks iki rugpjūčio 16 dienos.
