Publikuota 20251106
Kunigaikštis Motiejus Radvila (Maciej Radziwiłł) į parodą Valdovų rūmų muziejuje atvežė naujai atrastą, neseniai įsigytą ir po kelių šimtmečių į Europą sugrąžintą portretą – jame vaizduojamas vienas iš Radvilų giminės pradininkų, Lietuvos kancleris ir Vilniaus vaivada Mikalojus Radvilaitis.
Radvilų giminės pirmtakas
Portretas iki šiol priklausė privačioms kolekcijoms, todėl paroda Valdovų rūmų muziejuje yra ir pirmas paveikslo viešas pristatymas. Kunigaikštis Motiejus Radvila itin svarbų giminės protėvio portretą patikėjo eksponuoti Valdovų rūmų muziejui. Pasak kunigaikščio, „galimybė pristatyti portretą Lietuvoje – didelis džiaugsmas, nes ši šalis yra mano antroji tėvynė, o Vilnius – mano miestas. Taip galėtų pasakyti kiekvienas Radvilų atstovas, taip pat ir Mikalojus Radvilaitis“.
Portretu giminės kolekciją papildęs M. Radvila teigia: „Dažnai manoma, kad Radvilų galybė buvo pasiekta tik Žygimanto Augusto ir Barboros vestuvėmis, tačiau iš tikrųjų ši giminė kildinama iš vyriausiojo pagonių žynio Lizdeikos. Matyt, ši šeima turėjo kai ką ypatingo, kad taip greitai kilo į Lietuvos valstybės elito viršūnę.“
Mikalojus Radvilaitis (apie 1440/1450–1510), Trakų vaivados ir Vilniaus kašteliono Radvilos Astikaičio sūnus, buvo vienas Radvilų giminės pradininkų, laikomas giminės protėviu, savo tėvo vardą pavertęs giminės pavarde. Iš jo kilo ir plačiai išsišakojo iki šiol gyvuojanti kunigaikščių Radvilų giminė.
M. Radvilaitis buvo pelnęs didelį Lietuvos didžiųjų kunigaikščių Kazimiero ir Aleksandro Jogailaičių pasitikėjimą, užėmė svarbiausias Lietuvos valstybės pareigybes. Karjeros pradžioje tapo pasienyje buvusios strateginės Smolensko žemės vietininku (1481), vėliau buvo Trakų kaštelionu ir Naugarduko vietininku (1488).
Aktyviai prisidėjęs prie Aleksandro Jogailaičio pakėlimo Lietuvos didžiuoju kunigaikščiu 1492 m., tapo svarbiausiu valdovo ramsčiu Lietuvoje ir pirmuoju po valdovo asmeniu valstybėje – Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės kancleriu ir Vilniaus vaivada (1491). Kartu buvo vienas įtakingiausių Ponų Tarybos narių, bendram valdovui dažnai reziduojant Lenkijoje, faktiškai valdė Lietuvos valstybę. Jis prižiūrėjo korespondenciją ir visą kanceliariją, į M. Radvilaičio rankas patekdavo svarbiausi valstybės dokumentai.
Paveikslas surastas Niujorke
Valdovų rūmų muziejuje eksponuojamo paveikslo istorija – paslaptinga ir stebinanti. Portretų tradicija Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje atsirado tik XVI a. antroje pusėje, o jau XVIII a. pradžioje tapo madinga kurti protėvių galerijas. Taip buvo sukurtos ištisos kunigaikščių Radvilų, Sanguškų, Sapiegų portretų galerijos, tik ne visos jos išliko...
Manoma, kad M. Radvilaičio portretas galėjo priklausyti kunigaikščių Radvilų Nesvyžiaus galerijai. Po 1812 m., kai Nesvyžių nusiaubė Maskvos kariuomenė, portretas, tikėtina, buvo perkeltas į kitą Radvilų rezidenciją už 40 kilometrų – Palanečką. Vėliau, XIX a. antroje pusėje, M. Radvilaičio atvaizdas greičiausiai išvežtas į Radvilų rūmus Balicuose prie Krokuvos.
XX a. pradžioje kūrinys, kaip spėjama, atsidūrė Paryžiuje, kur Radvilų giminė turėjo didelius apartamentus, o Pirmojo pasaulinio karo metais vienas iš giminės atstovų – Karolis Radvila – portretą išvežė į Buenos Aires. Mirus K. Radvilai, paveikslą įsigijo vienas lenkų kilmės inžinierius ir meno kūrinį atsigabeno į Jungtines Valstijas. Iš šios šeimos kunigaikštis M. Radvila neseniai ir įsigijo portretą. Paveikslas išsiskiria ypač puošniais, tapytais, barokiniais rėmais bei kunigaikštiškos Radvilų kilmės manifestacijos ženklais.
Trijų Radvilų giminės šakų pradžia
Mikalojaus Radvilaičio sūnūs tapo vėliau Radvilų genealogijos medyje išskiriamų trijų Radvilų giminės šakų pradininkais. Naujoji karta vis ryškiau dominavo Lietuvos valstybėje. Žymiausi kunigaikščių Radvilų atstovai – Mikalojus Radvila Juodasis, Mikalojus Radvila Rudasis ir Barbora Radvilaitė – buvo jo vaikaičiai.
Pagrindinės M. Radvilaičio valdos driekėsi Kernavės, Anykščių, Užpalių apylinkėse, jis titulavosi Musninkų ir Upninkų ponu. Buvo dosnus mecenatas, po gaisro padėjęs atkurti ir gausiai apdovanojęs Jogailaičių statytą Vilniaus bernardinų vienuolyną ir bažnyčią, kurioje ir buvo palaidotas. Skyrė fundaciją tėvoninei Upninkų bažnyčiai.
Kaip Vilniaus vaivada ir Lietuvos kancleris, vykdydamas savo pareigas, jis daug laiko turėjo praleisti Lietuvos didžiųjų kunigaikščių rezidencijoje. Vilniaus Žemutinės pilies teritorijoje turėjo savo rūmus.
Pasak Vilniaus universiteto rektoriaus, istoriko prof. dr. Rimvydo Petrausko, XV a. pabaiga – XVI a. pradžia Radviloms buvo naujų pasiekimų metas: „Kalbant apie šį giminės laikotarpį, daugeliu atvejų tenka sakyti „pirmas kartas“. 1507 m. pirmą kartą Lietuvos istorijoje abi aukščiausios šalyje pasaulietinė ir dvasinė pareigybės (Vilniaus vaivados ir Vilniaus vyskupo) atsidūrė vienos šeimos rankose – tėvo Mikalojaus Radvilaičio ir sūnaus Alberto. 1505 m. pirmą kartą tėvas ir sūnus – du Mikalojai – ėjo Vilniaus ir Trakų vaivadų pareigas. 1507–1510 m. valdovo dokumentų liudytojų sąrašuose tarp penkių–septynių įtakingiausių asmenų buvo net trys Radvilos – tėvas ir du sūnūs. Už Mazovijos kunigaikščio Konrado III Rudojo ištekėjusi Mikalojaus Radvilaičio duktė Ona – tai irgi pirmoji tokio masto Lietuvos diduomenės atstovės „kunigaikštiška“ santuoka – po vyro mirties savo mažamečių sūnų vardu ėjo Mazovijos regentės pareigas, pasižymėjo aktyvia politika ir sugebėjo sėkmingai pasipriešinti siekiantiesiems likviduoti šią dalinę kunigaikštystę. Taigi žvelgiant į šią Radvilų kartą, turbūt tik du tolesnės kartos Radvilos – Mikalojai Juodasis ir Rudasis – pranoko jų padėtį Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdžios viršūnėje.“
R. Petrauskas pažymi, kad „Mikalojaus Radvilaičio laikotarpis atspindi ir prasidėjusias permainas ugdant diduomę. Kanclerio pareigos numatė tam tikrą išsilavinimo ir raštingumo lygį. Diduomenės vaikų mokymas vykdavo namuose, jį papildydavo iš Europos atėjusi kelionių po karalių ir kunigaikščių dvarus tradicija, kai buvo derinami valdovo atstovavimo ir riteriškos patirties rinkimo motyvai“. Istorijos profesorius primena, kad „būtent M. Radvilaičio sūnų Romoje popiežius Aleksandras VI įšventino į riterius. Radvilos buvo tarp pirmųjų didikų, XVI a. pradžioje atradusių ir universitetinį lavinimą, – M. Radvilaičio anūkai Jonas ir Stanislovas 1515 m. jau studijavo Bolonijoje.“
Radvilų portretai – Barokiniame olandiškajame valdovo kabinete
Šalia atrasto ir į Europą sugrąžinto Lietuvos kanclerio ir Vilniaus vaivados Mikalojaus Radvilaičio portreto Valdovų rūmų Barokiniame olandiškajame valdovo kabinete eksponuojamas ir kitas, kunigaikščio Motiejaus Radvilos kolekcijai priklausantis šios istorinės asmenybės portretas. Žinoma, kad jis priklausė Krasičyno rūmuose buvusiai kunigaikščių Sapiegų galerijai, ir atvaizdas greičiausiai sukurtas pagal neišlikusį Onos Kotrynos Sanguškaitės-Radvilienės užsakymu 1733–1737 m. nutapytą serijos „su laurų vainiku“ portretą. Valdovų rūmų muziejuje su istoriniais M. Radvilaičio portretais galima susipažinti iki 2026 m. kovo 22 dienos.
