Savaitės eksponatas

Pradžia  |  Lankytojams  >  Savaitės eksponatas  >  Žaidimo vaikštukai iš fajansinių lėkščių

Žaidimo vaikštukai iš fajansinių lėkščių

XVIII a. pab. – XIX a. I p.
Fajansas
Vaikštukų matmenys: inv. Nr. 1702 – skersmuo 2,6 cm, storis 0,4 cm; inv. Nr. 1703 – skersmuo 3,1 cm, storis 0,4 cm; inv. Nr. 1704/1-6 – skersmuo 2,1–3,3 cm, storis 0,4–0,5 cm; inv. Nr. 1705/1-7 – skersmuo 2,1–4,3 cm, storis 0,4–0,6 cm; inv. Nr. 1706/1-4 – skersmuo 3,2–3,4 cm, storis 0,4–0,5 cm
Striška G. Vilniaus žemutinės pilies valdovų rūmų teritorija. Rytinio ir šiaurinio korpuso prieigų archeologinių tyrimų 2003–2004 m. ataskaita, radinių inv. Nr. 1702, 1703, 1704/1-6, 1705/1-7, 1706/1-4
 
Valdovų rūmų muziejaus archeologijos rinkinyje saugomi radiniai iliustruoja daugiasluoksnę ir įvairią Vilniaus Žemutinės pilies teritorijos istoriją. Greta Ankstyvosios mūrinės pilies ir Lietuvos didžiųjų kunigaikščių rūmų laikotarpių reliktų, per archeologinius tyrimus taip pat surasta gyvenimą po rūmų apleisties liudijančių dirbinių.
Lietuvos didžiųjų kunigaikščių rūmų apleistis – tai laikotarpis, prasidėjęs pasibaigus XVII a. viduryje vykusiam karui su Maskva. Po šių įvykių Lietuvos didžiųjų kunigaikščių rūmai buvo apgriauti bei išplėšti ir daugiau nebetarnavo kaip Lietuvos ir Lenkijos valdovų rezidencija. XVIII a. rūmuose apsigyveno miestiečiai ir neturtingi bajorai. XVIII–XIX a. sandūroje carinės Rusijos administracijos sprendimu rūmai buvo nugriauti. Buvusių Lietuvos didžiųjų kunigaikščių rūmų vietoje išliko tik dalis rytinio korpuso, perstatyto į gyvenamąjį-administracinį pastatą. Išstovėjęs du šimtmečius ir kelis kartus pakeitęs savo paskirtį, pastatas buvo atkurtas XXI a. pradžioje. 
Šio pastato teritorijos aplinkoje 2003–2004 m. atliekant archeologinius tyrimus buvo surasta 19 žaidimo vaikštukų (keturi iš jų perlūžę pusiau). Tai primityvūs, netaisyklingo skritulio formos, 2,1–4,3 cm skersmens dirbiniai, pagaminti iš vienspalvių, nedekoruotų arba su mėlynos spalvos poglazūriniu piešiniu fajansinių lėkščių. Dalis šių vaikštukų yra su centre išgręžtomis skylutėmis, dalis – be skylučių.
Žaislų ir žaidimų istoriją tyrinėjantys autoriai tokius žaidimų vaikštukus priskiria žemo cilindro vaikštukų tipui. Patys primityviausi šio tipo vaikštukai buvo gaminami iš keramikos šukių. Dažniausiai grubiai apdaužytos buitinės keramikos skridinėliai žaidimams naudoti nuo Antikos laikų iki pat XVIII amžiaus.
Pristatomi žaidimo vaikštukai sietini su XVIII a. pabaigoje – XIX a. pirmoje pusėje buvusių rūmų teritorijoje vykusiu gyvenimu. Tai rodo, kad keramikos skridinėliai stalo žaidimams naudoti ir XIX amžiuje.
Šie vaikštukai įdomūs tuo, kad yra autentiški antrinio medžiagų panaudojimo pavyzdžiai, bylojantys ir apie kūrybiškų sprendimų paiešką laisvalaikio veikloms. Tokiems žaidimų vaikštukams pagaminti nereikėjo itin profesionalių įgūdžių ir įrankių ar papildomų lėšų. Juos buvo galima pasigaminti namuose iš sudužusių ir nebetinkamų naudoti indų.
Atskirai surastų žaidimų vaikštukų neįmanoma tapatinti su vienu konkrečiu žaidimu. Taigi ir šie dirbiniai galėjo būti naudojami įvairiems stalo žaidimams, galbūt netgi tie patys vaikštukai – keliems skirtingiems žaidimams.
 
Medžiagą parengė Dovilė Urbonavičiūtė-Jankauskienė
Fotografas Vytautas Abramauskas
 
Naudota literatūra
Blaževičius P. Seniausieji Lietuvos žaislai, Vilnius, 2001.
Blaževičius P. „Toys as a reflection of player‘s social status“, in: Child and Childhood in the Light of Archaeologie, ed. P. Romanowicz, Wrocław, 2013, p. 137–153.
Gläser M., Falk A., Kröger-Krol K., Laggin W. Kint spilete und was fro: Spielen vom Mittelalter bis heute, Lübeck, 1995.