Savaitės eksponatas

Pradžia  |  Lankytojams  >  Savaitės eksponatas  >  Skustuvas

Skustuvas

XIII a. pab. – XIV a. pr.
Matmenys: 9,2 x 1,1 cm
Blaževičius P. Vilniaus pilių teritorijos su įtvirtinimais, pastatais ir jų liekanomis (u. k. 1791) (Vilniaus m.) detaliųjų archeologinių tyrimų 2019–2020 m. ataskaita, radinio inv. Nr. 1862.
Restauravo Andrius Salys, rest. prot. Nr. 127/17147 (Nacionalinis muziejus Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų rūmai)

Per 2019–2020 m. Valdovų rūmų archeologinius tyrimus iki galo ištyrinėtas G rūsys. Buvo pasiekti kultūriniai sluoksniai, datuojami XIII–XIV amžiumi. Atliekant šiuos tyrimus, aptikta daug vertingų ir unikalių radinių, atspindinčių tuometės pilies gyvenimą ir buitį. Tarp jų galima paminėti šachmatų figūrėles, biserinius karoliukus, auskarus, žiedus, taip pat atlenkiamą peilį – skustuvą.

Skustuvas – specialus peilis, skirtas barzdai ir ūsams skusti. Įrankį sudaro ypač aštri geležtė ir rankenėlė – kriaunos. Deja, iki mūsų dienų išliko tik skustuvo geležtė su ašele, kuri jungia geležtę ir kriaunas. Išlikusi geležtė lenkta į viršų, smailėja. Rankenėlės galas užriestas ir prilenktas prie geležtės nugarėlės, susuktas į nedidelę sraigę. Tai ne tik dekoratyvinis elementas, taip skustuvą patogiau paimti į rankas skutantis.

Iš ko buvo pagamintos skustuvo kriaunos, galima tik spėti. Jos būdavo daromos iš medžio arba metalo. Panašios stilistikos skustuvų yra rasta visoje Lietuvos teritorijoje. Vienas toks skustuvas (išliko visas) su metalinėmis kriaunomis aptiktas Obelių (Rokiškio r.) ežere. Šiam skustuvui, kaip ir rastajam Valdovų rūmų rūsyje, būdinga užlenkta rankenėlės sraigės forma. Sunku pasakyti, ar rūmuose aptiktas skustuvas buvo asmeninis vyro daiktas ar barzdaskučio darbo instrumentas. Senkapių tyrimų duomenimis, skustuvai būdavo dedami į bendruomenėje barzdaskučių pareigas ėjusių vyrų kapus. Ši mintis grindžiama tuo, kad XV a. kapuose skustuvų, lyginant su peiliais, buvo rasta nedaug. Peiliai būdavo dedami į daugelio mirusiųjų kapus, nepriklausomai nuo lyties ir amžiaus, o skustuvas buvo vien vyrų įkapė. Kartu faktą, kad skustuvų XV a. kapuose aptinkama mažiau, galima aiškinti tuo, kad nyko paprotys šiuos dirbinius dėti į kapą. Tad sieti skustuvą su barzdaskučio profesijos atsiradimu XV a. kol kas nėra pagrindo. Turėti skustuvą ir juo naudotis (kaip kirviu, ietimi, skiltuvu, galąstuvu) tuo metu buvo visų besiskutančių vyrų privilegija.

1509 m. Krokuvos ir Gdansko barzdaskučių-chirurgų cechų pavyzdžiu buvo patvirtintas Vilniaus barzdaskučių-chirurgų cecho statutas, jis vėliau pavadintas Vilniaus chirurgų brolija. Surašyti įstatai, kuriais buvo nustatomi tarpusavio santykiai, cecho narių kategorijos, teisės ir pareigos, profesinės etikos taisyklės. Tuo metu chirurginė veikla apsiribodavo kraujo nuleidimu, opų gydymu, žaizdų susiuvimu, pūlinių atvėrimu, išnirimų, kaulų lūžių gydymu. Vilniaus chirurgų cechas gyvavo iki 1893 metų.

Siejant barzdaskučius su Vilniaus Žemutine pilimi ir karališkuoju dvaru, ankstyviausias jų paminėjimas Žygimanto Augusto sąskaitų knygose. Jose įrašytos tokios profesijos kaip virėjai, pirtininkai, kirpėjai ir taip pat barzdaskučiai (chirurgice et barbitonsore), tarp jų dažnai minimi italai.

Medžiagą parengė Andrius Salys
Fotografas Vytautas Abramauskas

Naudota literatūra
Andriušis A. Lietuvos medicinos istorijos apybraiža, Vilnius, 2006.
Petrauskas G. Laidosena viduramžių Lietuvoje: mirusiųjų deginimo paprotys. Daktaro disertacija, Vilniaus universitetas, 2017, p. 154–155.
Svetikas E. ,,Obelių kapinyno XIV a. pabaigos laužavietė – mirusiųjų palaikų kremavimo, grupinių degintinių kapų ar aukojimo vieta?“, in: Lietuvos archeologija 44, Vilnius, 2018, p. 160.
Urbanavičiai V., S. Lietuvos archeologija, t. 6: Obelių kapinynas, Vilnius, 1988, p. 38–39.
,,Vilniaus chirurgų draugijos jubiliejinis suvažiavimas“, in: vchd.lt, https://www.vchd.lt/istorija/ [žiūrėta 2020-10-11].
Vitkauskienė B. R. ,,Amatininkai, architektai ir dailininkai LDK valdovų dvare“, in: Lietuvos pilys, t. 2, red. kol. pirm. V. Urbanavičius, Vilnius, 2006, p. 57.