Savaitės eksponatas

Pradžia  |  Lankytojams  >  Savaitės eksponatas  >  Rytietiško stiklo dirbiniai

Rytietiško stiklo dirbiniai

XIII a. pab. – XIV a. pr.
Stiklas, emalis, auksavimas
Blaževičius P. Vilniaus pilių teritorijos su įtvirtinimais, pastatais ir jų liekanomis (u. k. 1791) (Vilniaus m.) detaliųjų archeologinių tyrimų 2019–2020 m. ataskaita, radinių inv. Nr. 276, 344, 409, 410, 719, 1435, 2957, 2960, 2961, 2969.
 
Per 2019–2020 m. Valdovų rūmų rūsyje vykdytus archeologinius tyrimus buvo rasta įdomios ir unikalios medžiagos. Po rūsio pamatais pasiekti Lietuvos valstybės ištakas menantys ir apie pirmosios mūrinės pilies raidą bylojantys sluoksniai. Tarp daugiau nei trijų tūkstančių radinių aptikta glazūruotos ir neglazūruotos keramikos šukių, metalinių, stiklinių ir gintarinių papuošalų, unikalios vienpusės kompozitinės šukos iš kaulo, net 13 šachmatų figūrėlių ir seniausias Vilniuje lošimo kauliukas bei gausybė ekofaktų – žuvų žvynų, paukščių, naminių ir laukinių gyvūnų kaulų.
Tarp aptiktų radinių yra ir daugiau nei 20 stiklinių indų šukių, o XIII–XIV a. kultūriniuose sluoksniuose stiklinių indų šukių randama itin retai. Stiklinių indų šukės skaidraus stiklo, dažnai puoštos geltonos, žalios, raudonos, mėlynos arba juodos spalvų emalio ornamentais. Keleto indų šukių ornamentui panaudota ir aukso folija. Pagal stiklo masę ir ornamentiką dirbiniai priskiriami Artimųjų Rytų regiono (greičiausiai – Sirijos) stiklo dirbtuvėms.
Iš rastų nedidelių fragmentų matyti, kad indai buvo puošti augaliniu, geometriniu arba zoomorfiniu motyvu. Kai kurie ornamentai galėjo būti ir arabiškų rašmenų dalys. Žinoma, kad ant indų sienelių kartais būdavo pažymimas ir indo savininko vardas.
Tarp rastų stiklinių indų šukių išsiskiria vienos taurės fragmentas, kuriame matomas išlikęs skrendančio paukščio ornamentas. Čia pavaizduota gervė. Ji dažnai minima Rytų mitologijoje ir buvo vaizduojama tiek ant stiklo, tiek ant keramikos ar metalo dirbinių, tekstilėje. Kuveito nacionaliniame muziejuje yra išlikusi sveika, tokiu pačiu gervės siluetu papuošta, Sirijos dirbtuvėse pagaminta taurė, datuojama 1250–1275 metais. Gali būti, kad ir to meto lietuvių pasaulėžiūroje gervė taip pat turėjo simbolinę reikšmę. Iš tautosakos žinomas gervės, kaip šeimos, šeiminių santykių, simbolis, o gervių kasmetinė migracija ir jauniklių pasirodymas siejami su trimis saulės ciklo fazėmis: pavasario ir rudens lygiadieniais bei vasaros saulėgrįža.
Šios stiklinės šukės rastos tarp Ankstyvosios mūrinės Vilniaus pilies reprezentacinio pastato ir gynybinės sienos, čia kultūrinis sluoksnis susiformavo tarp 1287 ir 1316 metų. Manoma, kad šie indai naudoti Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino (1316–1341) pirmtakų (Traidenio (1269–1282), Butigeidžio (1285–1291), Butvydo (1291–1295) ar Vytenio (1295–1315) laikais. Atlikus detalią per šiuos archeologinius tyrimus rastų dirbinių analizę, galima sakyti, kad dalis jų greičiausiai sieks ir Lietuvos karaliaus Mindaugo (1253–1263) epochą. Stiklo dirbiniai XIII–XIV a. buvo itin prabangūs gaminiai, todėl tai, kad jų aptikta Vilniaus pilių teritorijoje, rodo išskirtinę šios pilies reikšmę.
 
Medžiagą parengė Gintautas Striška
Dailininkė Rita Manomaitienė
Fotografas Vytautas Abramauskas
 
Naudota literatūra
Carboni S. Glass from islamic lands, London, 2001 (taurė p. 330–331).
Gaidamavičiūtė O. „Gervės įvaizdis lietuvių tautosakoje bei liaudies mene: lyginamasis aspektas“, in: lietuvostautodaile.lt, http://lietuvostautodaile.lt/straipsniai/1104-ona-gaidamaviciute-gerves-ivaizdis-lietuviu-tautosakoje-bei-liaudies-mene-lyginamasis-aspektas [žiūrėta 2022-06-13].
Валиулина С. И. «Средневековое исламское стекло в Восточной Европе», in: Стекло Восточной Европы с древности до начала XX века, сост. Е. К. Столярова, Санкт-Петербург, 2015, с. 236–261.
Лавыш К. А. «Находки восточного и византийского стекла на территории Беларуси: новые факты и интерпретации», in: Стекло Восточной Европы с древности до начала XX века, сост. Е. К. Столярова, Санкт-Петербург, 2015, с. 225–235.