Savaitės eksponatas

Pradžia  |  Lankytojams  >  Savaitės eksponatas  >  Plyta su avalynės įspaudu

Plyta su avalynės įspaudu

XIV a. pab.
Išlikęs plytos ilgis 26,5 cm, plotis 14,5, storis 8 cm
Bato įspaudo matmenys: ilgis 13 cm, plotis ties nosele 3,5 cm, plačiausioje dalyje – 8 cm
Blaževičius P. Vilniaus Žemutinės pilies teritorija. LDK valdovų rūmų vakarinio korpuso išorės archeologinių žvalgymų ir ploto į šiaurę nuo M-22 archeologinių tyrimų 2010 m. ataskaita, radinio inv. Nr. 10.
Dendrochronologinius tyrimus atliko dr. Rūtilė Pukienė (Nacionalinis muziejus Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų rūmai)
 
Vienas iš būdų sustabdyti akimirką XIV a. pabaigoje – palikti įspaudą kokiame nors dirbinyje. Įvairius pėdsakus labai gerai išsaugo išdžiūvęs arba degtas molis. Dažniausiai pasitaiko statybinės keramikos dirbinių (plytų, grindų plytelių, stogo čerpių) su „įamžinta“ žmogaus ar gyvūno judesio akimirka.
 
Nuo XIII a. pabaigos, šalyje plečiantis mūrinei statybai, augo ir tokios produkcijos poreikis. Neretai pasitaikydavo gaminių, kuriuose matomos žmonių ar gyvūnų paliktos žymės. Šis reiškinys sietinas su statybinės keramikos gamybos proceso specifika. Minėta produkcija įprastai gaminta ne pačiuose statomuose objektuose, bet amatininkų dirbtuvėse, dažniausiai įsikūrusiose priemiesčiuose, netoli molio telkinių. Daugybė suformuotų pusgaminių buvo džiovinami amatininkų dirbtuvių aplinkoje, dažniausiai tiesiog ant žemės. Įvairių pėdsakų įspaudai gaminiuose iliustruoja, kad, tikėtina, gamybos erdvė nebuvo griežtai atskirta nuo gyvenamosios, kurioje sukinėjosi ne tik amatininkų šeimos nariai, bet ir jų naminiai augintiniai. Atsižvelgiant į tai, kad molio gaminių paviršiaus džiūvimo greitis yra apytiksliai viena para, įsispaudę pėdsakai fiksuoja vienos dienos, o, priklausomai nuo oro sąlygų, gal ir vos kelių valandų laiko tarpsnį.
 
Atlikus statybinės keramikos iš Vilniaus miesto XIII a. pabaigos – XVIII a. sluoksnių tyrimus, nustatyta, kad daugiausia yra šunų paliktų pėdsakų. Taip pat pastebėta, kad pėdsakų daug dažniau pasitaiko ant plytų negu ant tokių dirbinių kaip grindų plytelės ar stogo čerpės. Tai galima paaiškinti tuo, kad būtent plytos sudarė didžiausią statybinės keramikos produkcijos dalį, o čerpėms džiovinti buvo naudojamos ir specialios stoginės – savotiški dengti stelažai.
 
Žmonių pėdsakų, įspaustų plytose, aptinkama daug rečiau. Vienas tokių pavyzdžių buvo rastas per 2010 m. archeologinius tyrimus Vilniaus Žemutinės pilies šiaurinių vartų bokšto aplinkoje. Sluoksnyje, datuotame laikotarpiu tarp 1384 ir 1394 metų, kelių etapų medinio pastato lygyje, rasta plyta su avalynės įspaudu. Vienas plytos kraštas nuskilęs. Remiantis gotikinių plytų raidos tyrimų duomenimis, plytos ilgis galėjo būti iki 32,5 centimetro.
 
Įdomu tai, kad įspaudą plytoje paliko asmuo, avėjęs batus apvalia smailėjančia noselės dalimi. Įsispaudė maždaug pusė priekinės bato pado dalies. Pėdsako ilgis 13 cm, tačiau pridėjus kulno dalį pado ilgis turėjo būti bent keliais centimetrais ilgesnis. Remiantis tyrimo, gretinusio paleoosteologinę medžiagą ir archeologinę avalynę siekiant priskirti ją tam tikro amžiaus žmonėms, duomenimis, galima manyti, kad tai galėjo būti 10–12 metų amžiaus vaiko pėdsakas.
 
Šį pėdsaką plytoje įspaudė greičiausiai plytas gaminusio amatininko aplinkoje gyvenęs vaikas. Nežinoma, kokiomis aplinkybėmis užminta ant džiūstančio gaminio, tačiau tai, matyt, nebuvo laikoma broku ir nesutrukdė plytos parduoti užsakovui.
 
Medžiagą parengė Dovilė Urbonavičiūtė-Jankauskienė
Fotografas Vytautas Abramauskas
 
Naudoti šaltiniai ir literatūra
Blaževičius P. „Vilniaus miesto šunų pėdsakų tyrimai“, in: Lituanistica, t. 67, Nr. 3 (125), 2021, p. 194–210.
Blaževičius P., Jatautis Š. „Vaikų pėdsakai viduramžių mieste: naujos avalynės tyrimų galimybės“, in: Lietuvos archeologija, t. 40, 2014, p. 205–220.
Levandauskas V., Taluntytė N. „Lithuanian old brick size variations over time“, in: Meno istorija ir kritika, t. 8, 2012, p. 131–149.
Pukienė R. Medienos dendrochronologinių tyrimų duomenų katalogas 2009–2011 m., Vilnius, 2012, p. 54–55, in: Nacionalinio muziejaus Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų rūmų mokslinis archyvas, b. GTA 26.
Puškorius A. „Senojo odinio apavo terminija“, in: Lietuvos archeologija, t. 30, 2007, p. 229–256.