Savaitės eksponatas

Pradžia  |  Lankytojams  >  Savaitės eksponatas  >  Medalis, skirtas Mykolui Kaributui Višnioveckiui (Karališkoji serija, Nr. 16)

Medalis, skirtas Mykolui Kaributui Višnioveckiui (Karališkoji serija, Nr. 16)

Autorius Vytautas Korskis (Witold Korski, 1918–2003)
Lenkija, 1981 m.
Išleido Lenkijos archeologų ir numizmatų draugija
Pagamintas Varšuvos monetų kalykloje
Bronza, sidabras (?), kalyba
Skersmuo 70 mm
Įrašas averse – 1669 / MICHAEL: D. G. REX. POLONIARUM: / 1673
Įrašas reverse – CHOCIM · 1673, apačioje – PTAiN · 81 · SER · KRÓL · NR · 16
Inv. Nr. VR N-342
2017 m. padovanojo Edmundas Kulikauskas      
     

Medalis skirtas Lenkijos karaliui ir Lietuvos didžiajam kunigaikščiui Mykolui Kaributui Višnioveckiui (1669–1673). Jis valdovu išrinktas atsitiktinai, daugiau dėl tėvo – XVII a. karų didvyrio ir vieno iš turtingiausių Ukrainos didikų, Voluinės ir Podolės žemių vaivados Jeremijaus Mykolo Višnioveckio – nuopelnų ir bajorijos siekio pamokyti didikus dėl nesibaigiančių tarpusavio kivirčų. Iš tėvo pusės buvo Gediminaičių – Lietuvos didžiojo kunigaikščio Algirdo – palikuonis, o motina save kildino iš Lenkijos Piastų (Piastowie). Mykolas Kaributas Višnioveckis studijavo Prahoje, keliavo po Europą. Buvo išsilavinęs, vertino meną, mokėjo lenkų, italų, lotynų, prancūzų, totorių ir turkų kalbas. Norėdamas sustiprinti savo įtaką, 1670 m. vedė Šventosios Romos imperatoriaus Ferdinando III (Ferdinand III) dukterį Eleonorą Mariją. Valdė trumpai, stokojo iniciatyvos, labiau rūpinosi, kaip įteisinti savo valdžią. Lietuva tuo metu buvo daugiau valdoma didikų Pacų negu valdovo. Pacų giminė parėmė Mykolą Kaributą Višnioveckį, o už tai šis Lietuvoje palaikė Pacus. 1672 m. susidarė valdovo šalininkų ir jį nuversti siekiančių bajorų konfederacijos. Pilietinį karą sutrukdė Turkijos kariuomenės įsiveržimas į Abiejų Tautų Respubliką. Mykolas Kaributas Višnioveckis netikėtai mirė žygio į Chotyną prieš turkus metu. Jam valdant, Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės atstovai už karinę pagalbą prieš turkus privertė Lenkijos pasiuntinius 1673 m. seime pritarti įstatymui, kad kas trečias bendras lenkų ir lietuvių seimas būtų šaukiamas Gardine, Lietuvoje, jam pirmininkautų lietuvis. Įstatymas galiojo iki 1795 metų. Mykolas Kaributas Višnioveckis nesuspėjo pasirūpinti savo Vilniaus rezidencija, nors tokių planų turėjo, samdė meistrus. Mirė Lvove, palaidotas Krokuvos Vavelio katedroje.

Medalio averso centre – monetą primenantis Mykolo Kaributo Višnioveckio portretas. Valdovas pavaizduotas su laurų vainiku ant galvos, profiliu pasisukęs į dešinę pusę. Medalio reverso kompozicija skirta Chotyno mūšio pergalei (1673) paminėti. Šios kautynės – viena ryškiausių pergalių Respublikos ir Osmanų imperijos karo (1672–1676) metu. Chotyno mūšyje Respublikos kariuomenė sutriuškino Osmanų imperijos armiją. Medalio reverso vaizdulyje matyti Respublikos herbas, o virš jo yra karūna. Iš kairės ir dešinės herbo pusių – raidės M ir R, apačioje – P. Siužetinėje medalio reverso dalyje pavaizduotas Respublikos didysis etmonas, Respublikos valdovas Jonas Sobieskis (1674–1696), sėdintis ant žirgo ir besikaunantis dvikovoje su Osmanų imperijos kariuomenės vadu Huseinu Paša. Antrame kompozicijos plane matyti turkų karinė stovykla.

Kūrinio gamybą inicijavo Lenkijos archeologų ir numizmatų draugija – mokslinė kultūrinė asociacija, vienijanti Lenkijos numizmatikos, medalistikos ir filatelijos kolekcininkus. Aptariamas medalis yra Karališkosios medalių serijos dalis.

Medžiagą parengė Toma Zarankaitė-Margienė
Fotografas Mindaugas Kaminskas

Naudota literatūra      
Eksponatai. 2016–2017 m. dovanotos ir įsigytos vertybės. Parodos katalogas / Exhibits. Treasures Donated and Acquired in 2016–2017. Exhibition catalogue, sudarytojai / compilers D. Avižinis, T. Zarankaitė-Margienė, Vilnius, 2017, p. 126–127.

Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų ir didikų portretai iš Ukrainos muziejų / Portraits of the Rulers and Magnates of the Grand Duchy of Lithuania from Museums in Ukraine / Портрети Великих князів і вельмoж Великого Князівства Литовського із українських музеїв, sudarytojai / compilers / упорядники V. Dolinskas, B. Verbiejūtė, Vilnius, 2012, p. 112–119.