Savaitės eksponatas

Pradžia  |  Lankytojams  >  Savaitės eksponatas  >  Lenkijos karaliaus ir Lietuvos didžiojo kunigaikščio Henriko Valua portretas

Lenkijos karaliaus ir Lietuvos didžiojo kunigaikščio Henriko Valua portretas

Nežinomas autorius
Leidėjas Piteris van der Aa (Pieter van der Aa, 1659–1733)
Leidenas, 1720 m.
Popierius, vario raižinys
Matmenys: 38,8 x 24,5 cm
Įrašas: Henri III. / Roi de France et de Pologne. Apatiniame dešiniajame kampe įrašas ranka: (A) 20
Inv. Nr. VR-210
Eksponatą 2007 m. iš privataus asmens būsimam Valdovų rūmų muziejui įsigijo Lietuvos dailės muziejus. 2009 m. gegužės 27 d. jis perduotas Nacionaliniam muziejui Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų rūmams.

Henrikas Valua (1551 m. rugsėjo 19 d. Fontenblo – 1589 m. rugpjūčio 2 d. Sen Klu) – Prancūzijos valdovų Henriko II ir Kotrynos Mediči sūnus, pirmasis išrinktas Lenkijos karalius ir Lietuvos didysis kunigaikštis (1573–1575) bei paskutinysis Valua dinastijos Prancūzijos karalius (1575–1589).

Oficialiai Henrikas Valua Abiejų Tautų Respubliką valdė dvejus metus, tačiau šalyje išbuvo vos keturis mėnesius. Jo atėjimas į sostą nebuvo atsitiktinis, o kartu ženklino naujo laikotarpio valstybėje pradžią. Paskutinysis Jogailaičių dinastijos valdovas Žygimantas Augustas (1544/1548–1572) nesusilaukė palikuonių ir dar būdamas gyvas pradėjo rūpintis, kam po jo mirties atiteks Respublikos sostas. To meto Europoje vyravo dvi pagrindinės jėgos – Habsburgai ir Valua. Žygimantas Augustas buvo linkęs vesti derybas su prancūzais, nes nenorėjo, kad regione įsigalėtų Habsburgai, kurie jau valdė Vengriją ir Čekiją. Jis taip pat nenorėjo, kad, atėjus į valdžią Habsburgams, kiltų pavojus religinei tolerancijai. Kad būtų išrinktas prancūzų valdovas, buvo ypač suinteresuota Turkija, jos diplomatai iš pradžių ėmėsi tarpininkų vaidmens. Lenkijos ir Lietuvos ryšiai su Prancūzijos dvaru pirmą kartą užmegzti 1566 m., tačiau intensyvesnės derybos neprasidėjo. 1569 m. Žygimantas Augustas svarstė įvairias galimybes, kaip užtikrinti sostą, pavyzdžiui, už kurio nors Prancūzijos kunigaikščio ištekinti vieną iš savo seserų – Oną Jogailaitę arba Izabelę, Vengrijos karaliaus Jono Zapojajo (1526–1540) našlę. Galimybė užimti Respublikos sostą prancūzus taip pat domino, o jau 1571 m. Paryžiuje šis klausimas buvo vienas svarbesnių.

1572 m. liepos 7 d. Knišine mirus Žygimantui Augustui, susidarė beprecedentė situacija, nes nebuvo aišku, kas turi valdyti šalį ir kokių toliau imtis veiksmų. 1573 m. Konvokaciniame seime buvo priimti sprendimai, leidę valstybei funkcionuoti tarpuvaldžiu, o karaliaus funkcijas laikinai vykdyti pavesta Lenkijos primui Jokūbui Uchanskiui (Jakub Uchański). Pagrindiniai kandidatai į Respublikos sostą buvo Ernestas Habsburgas ir Henrikas Valua. Taip pat sosto siekė Švedijos karalius Jonas III Vaza (1569–1592) bei Maskvos caras Ivanas IV Rūstusis (1547–1584). Seimo metu vyravo įvairios nuomonės dėl kandidatų, o Lietuvos didikai buvo linkę palaikyti Ernestą Habsburgą. 1572 m. rugpjūtį į Lenkiją atvykęs prancūzų diplomatas Žanas de Monliukas (Jean de Monluc) žadėjo, kad Henrikas Valua sutiks su visais bajorijos iškeltais reikalavimais. Patyręs diplomatas pasitelkė ir kitus gudrius metodus, pavyzdžiui, Seimo metu įrengė lauko virtuvę, kurioje buvo nemokamai vaišinami bajorai. Galiausiai 1573 m. gegužės 11 d. Seimas paskelbė Henriką Valua išrinktuoju Respublikos valdovu. Po kelių mėnesių, rugpjūčio 19 d., į Paryžių atvykusi lenkų ir lietuvių delegacija (apie 250 žmonių) susitiko su Henriku Valua ir pateikė sąrašą reikalavimų, kuriuos turėjo pasirašyti būsimasis Respublikos valdovas. Žinoma, su kai kuriais punktais prancūzai nenorėjo sutikti, tačiau dėl pagrindinių Henrikas Valua 1573 m. rugsėjo 10 d. prisiekė Paryžiaus Dievo Motinos katedroje. Išrinktajam valdovui buvo paskirta atvykimo į Lenkiją data, bet jis neskubėjo išvykti iš Paryžiaus ir į Krokuvą atkeliavo tik 1574 m. vasario 18 dieną. Karūnacija įvyko po trijų dienų. Būsimasis valdovas turėjo pasirašyti sutartį su Seimu, vadinamąją Pacta conventa, kuria įsipareigojo užtikrinti bajorų nuosavybę ir laisves, savarankiškai nevykdyti užsienio politikos bei karinių veiksmų ir kt.

Henriko Valua atvykimas į Krokuvą sukėlė kultūrinį šoką tikrąja to žodžio prasme. Kartu su juo atvyko „minjonų“ (pranc. les mignons) – valdovui artimų dvariškių, ištikimų favoritų, kurie rengėsi, buvo pasidažę, elgėsi ir kalbėjo kaip moterys, bet puikiai valdė ginklus, atliko ypatingus Henriko Valua pavedimus ir rūpinosi jo apsauga. Iš Prancūzijos atvyko ir nemažas būrys damų. Žygimanto Augusto laikais vykdavo pokyliai, rengtos įvairios pramogos, tačiau jo dvaras buvo gana tradicinis, o atvykusių prancūzų elgesys, manieros bei vykę šokiai visus tiesiog šokiravo. Neilgai trukus po karūnacijos daugelis didikų nusivylė naujuoju valdovu. Jis užsidarė savo kambariuose Vavelio karališkojoje pilyje, į juos įsileisdavo tik iš Prancūzijos atvykusias damas, savo favoritus ir tarnus. Nesilaikė ir pažadų – net neketino vesti Onos Jogailaitės, norėjo valdyti taip, kaip buvo įprasta Prancūzijoje, t. y. be bajorijos pritarimo. Tačiau padėtis ėmė keistis po kelių mėnesių, 1574 m. balandžio ir gegužės mėnesiais Henrikas Valua staiga pradėjo rodyti susidomėjimą valstybės reikalais ir net lankyti posėdžius, nors nemokėjo kalbos ir juose nieko nesuprasdavo. Iš tikrųjų tokiu būdu jis norėjo išlaikyti valdžią, nes aktyviai planavo pabėgimą į Prancūziją. Tuo metu valdovas jau žinojo, kad jo brolis Prancūzijos karalius Karolis IX (1560–1574) sunkiai serga tuberkulioze, o netrukus gavo motinos laišką, pranešantį apie jo mirtį. Jau balandžio mėnesį iš Krokuvos pradėjo važiuoti Henriko Valua dvariškiai, jie masiškai išsiveždavo iš rūmų nugvelbtą turtą. Prieš valdovo pabėgimą išvyko jo favoritas Pomponas de Beljė (Pomponne de Bellièvre), turėjęs viską paruošti būsimai kelionei. 1574 m. naktį iš birželio 18 į 19 d. Henrikas Valua su trimis dvariškiais, apsimetę, kad eina į pasimatymą, išėjo iš pilies ir išjojo ant greta buvusių paruoštų žirgų. Kad valdovas pabėgo, pirmasis pastebėjo jo virėjas. Netrukus pasiųstas totorių pulkas, vadovaujamas Lenkijos pakamario Jano Tenčinskio (Jan Tęczyński), Henriką Valua pasivijo jau kertantį Lenkijos sieną. Vavelio karališkojoje pilyje valdovo kambaryje už krosnies buvo rasti laiškai, kuriuose jis rašė, kad žada grįžti, kai tik susitvarkys reikalus Prancūzijoje. Tačiau į Abiejų Tautų Respubliką Henrikas Valua niekada negrįžo. Ir į Prancūziją keliavo neskubėdamas. Pakeliui apsilankė Vienoje ir Venecijoje, ten viešnamyje užsikrėtė venerine liga. Tik ją išsigydęs per Provansą atvyko į Paryžių ir buvo karūnuotas karaliumi Henriku III.

Grafikos darbe esančiame įraše nurodyta, kad Henrikas III yra Prancūzijos ir Lenkijos karalius, tačiau valdovas vaizduojamas tik su prancūziškais atributais. Puošni kapa dekoruota karaliaus monogramomis ir lelijomis, ant jos pavaizduotas Šv. Dvasios ordinas su grandine, susidedančia iš Henriko III monogramų. Šį apdovanojimą 1578 m. įsteigė pats Henrikas Valua, juo apdovanodavo sau artimus didikus.

Medžiagą parengė Dalius Avižinis
Fotografas Mindaugas Kaminskas

Panaudota literatūra
Eksponatai. 2009–2015 m. dovanotos ir įsigytos vertybės. Parodos katalogas / Exhibits. Treasures Donated and Acquired in 2009–2015. Exhibition catalogue, sudarytojai / compilers D. Avižinis, R. Lelekauskaitė, Vilnius, 2016, p. 92.
Kiaupa Z., Kiaupienė J., Kuncevičius A. Lietuvos istorija iki 1795 metų, Vilnius, 2000, p. 232–234.

Lietuvos valdovai (XIII–XVIII a.), sudarytojas V. Spečiūnas, Vilnius, 2004, p. 125–127.
Maciorowski M., Maciejewska B. Władcy Polski. Historia na nowo opowiedziana, Warszawa, 2018, s. 875–89.