Savaitės eksponatas

Pradžia  |  Lankytojams  >  Savaitės eksponatas  >  Lėkštė

Lėkštė

Apie 1610–1612 m.
Sidabro lydinys, aukso danga
Matmenys: skersmuo – 17,6 cm, aukštis – 0,5 cm, svoris 155,75 g
Vailionis E. Vilniaus Žemutinės pilies Valdovų rūmų vakarinio korpuso ir Katedros zakristijos jungties S rūsio 1996 m. archeologiniai tyrimai, radinio inv. Nr. 183.
Restauravo Jurgita Kalėjienė, rest. prot. Nr. 199/10638 (Nacionalinis muziejus Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų rūmai)
Metalo lydinių sudėties tyrimus atliko restauravimo technologė dr. Laima Grabauskaitė, tyrimo Nr. KT-211 (Lietuvos dailės muziejaus Prano Gudyno restauravimo centras)

Lėkštė buvo surasta per 1996 m. Vilniaus Žemutinės pilies didžiųjų kunigaikščių rūmų vakarinio korpuso ir Katedros zakristijos jungties archeologinius tyrimus. Radinys aptiktas rūsyje, XVIII a. griuvenų sluoksnyje, kuris, manoma, buvo supiltas atliekant Katedros rekonstrukciją. Restauravimo laboratorijoje jį nuvalius paaiškėjo, kad tyrimų ataskaitoje „variniu padėkliuku“ įvardytas dirbinys yra sidabrinė auksuota lėkštė. Nuvalius lėkštės paviršių buvo atidengti daug įdomios informacijos suteikę ženklai, padėję nustatyti tikslią indo pagaminimo datą, miestą ir netgi savininką.

Indas nukaldintas iš aukštos prabos sidabro lydinio. Lydinio praba pagal dešimtainę skaičiavimo sistemą yra 930. Tačiau Europoje iki pat XIX a. antros pusės plačiausiai buvo paplitęs sidabro kiekio lydinyje skaičiavimas lotais. Buvo laikoma, kad grynas sidabras turi 16 lotų. Pagal šią lotų sistemą sidabro lydinys, iš kurio pagaminta lėkštė, apytikriai atitinka 15 lotų. Sprendžiant iš per tyrimus aptikto gyvsidabrio, indas auksuotas amalgaminiu būdu. Greičiausiai buvo auksuotas ne visas lėkštės paviršius, o tik kraštas vaizdinėje pusėje, jį auksuojant kartu buvo padengtas ir išorinis lėkštės pakraštys.

Lėkštės išorėje, dugnelio centrinėje dalyje, įspaustas Augsburgo ženklas, kedro riešutas (vok. Zirbelnuss), rodantis, kad indas nukaldintas šio miesto auksakalių. Augsburgas nuo XVII a. vidurio iki pat XVIII a. pabaigos buvo garsus auksakalystės centras Europoje. Kedro riešuto forma įspauduose metams bėgant nežymiai kito – tai leidžia itin tiksliai datuoti Augsburgo miesto auksakalių darbus, taip pat ir šį indą. Ženklas ant lėkštės datuojamas 1610–1612 metais. Paprasta lėkštelės forma patvirtina jos datavimą XVII a. pradžia: šiuo laikotarpiu itin populiarūs sidabro indų servizai su vienodomis lakoniškos formos lėkštėmis.

Ant dugnelio greta kedro riešuto įspausta ir auksakalio signatūra – ovale įkomponuoti inicialai IW, rodantys, kad lėkštelė yra autorinis konkretaus auksakalio darbas. Deja, tuo metu, kai buvo nukalta lėkštė, XVII a. pr., Augsburgo mieste dirbo keletas meistrų, savo dirbinius žymėjusių IW inicialais (pvz., Jeremias I Wildt, Jacob I Wildt, Jacob II Wildt ir kt.), tad sudėtinga ženklą priskirti konkrečiam auksakaliui.

Virš Augsburgo miesto herbo ir meistro inicialų matomas metalo kokybės tikrinimo pėdsakas – zigzago pavidalo įrėžimas, likdavęs specialiu įrankiu paėmus mėginį. Dažniausiai būdavo tikrinama dar prieš meistrui įspaudžiant savo vardinį įspaudą, tai patvirtindavo, kad jo nukaldinto dirbinio lydinio kokybė atitinka reikalavimus. Paprastai patikrinimą atlikdavo cecho administracija arba tam tikri miesto magistrato paskirti asmenys.

Vaizdinėje indo pusėje ant krašto išgraviruotas herbas. Kairėje jo pusėje išgraviruotos raidės RM, dešinėje – FVE. Pavaizduotas herbas greičiausiai priklausė indo savininkui, o raidės – šio asmens inicialai ir titulų arba užimamų pareigų pirmosios raidės. Herbą pavyko identifikuoti: jis priskiriamas Egenbergų (Eggenberg) giminei. Herbiniame skyde vaizduojami trys karūnuoti varnai, supantys karūną. Virš herbinio skydo – šiek tiek pasuktas grotelinis šalmas su karūna. Šalmo papuošalą sudaro karūnuotas varnas ir įžambiai įsmeigta vėliava, kurioje vaizduojama ranka, laikanti kardą. Tokį herbą su įsmeigta vėliava naudojo Ehrenhauseno linijos Egenbergų giminė. Šios linijos atstovas Ruprechtas fon Egenbergas (Ruprecht von Eggenberg, 1546–1611) pasižymėjo karuose su Osmanų imperija, o vėliava herbe pradėta naudoti po pergalės prieš turkus 1593 m. Sisako mūšyje.

Manoma, kad savo herbą Egenbergai gavo iš Vengrijos karaliaus Motiejaus I Korvino (Mátyás Hunyadi, 1458–1490), kuriam Baltazaras Egenbergas (Balthasar Eggenberg, m. 1493) tarnavo kelerius metus. Giminės vardas glaudžiai susijęs su Šventosios Romos imperijos imperatoriais, jiems tarnavo kelios giminės kartos pradedant jau minėtu Baltazaru. Ankstyviausios žinios apie giminę siekia XV a., pirmasis rašytiniuose šaltiniuose minimas giminės atstovas buvo Graco miesto teisėjo pareigas ėjęs Ulrikas Egenbergas (Ulrich Eggenberg, m. 1448). Egenbergų giminės linija išnyko XVIII a. pradžioje, mirus paskutiniam vyriškosios giminės palikuoniui.

Inicialus abipus herbo R▪M F▪V▪E galima šifruoti kaip Rozina Margarita Frein fon Egenberg (Rosina Margaretha Freiin von Eggenberg) (lenkiškuose šaltiniuose Eckenberg, apie 1621–1649). Moteris yra kilusi iš Ehrenhauseno linijos, ir anksčiau aprašyta vėliava virš herbo šalmo tik turėtų patvirtinti, kad inicialai iššifruoti teisingai. Rozina Margarita į Abiejų Tautų Respubliką atvyko 1637 m. kaip Cecilijos Renatos (1611–1644) freilina. Rozina Margarita buvo pelniusi Lietuvos ir Lenkijos valdovo Vladislovo Vazos (1632–1648) palankumą, kurį laiką buvo jo meilužė. 1646 m. Vladislovui Vazai vedus Liudviką Mariją Gonzagą (Ludwika Maria Gonzaga, 1611–1667), freilina ištekinta už kunigaikščio Mykolo Jurgio Čartoriskio (1621–1692).

Šios lėkštės istorija – tai vienas itin retų atvejų, kada per archeologinius tyrinėjimus surastas daiktas atskleidžia daug įdomios informacijos.

Egenbergų giminės herbas

Medžiagą parengė Jurgita Kalėjienė, Rita Lelekauskaitė, Eglė Zaveckienė
Fotografai Vytautas Abramauskas, Jurgita Kalėjienė (prieš restauravimą)

Atributuojant dirbinį konsultavo dr. Anetė Šomers (Annette Schommers) (Bavarijos nacionalinis muziejus, Miunchenas, Vokietija) ir muziejininkas Dalius Avižinis (Valdovų rūmų muziejus). Taip pat už konsultaciją dėkojame Egenbergų pilies Grace (Austrija) kolekcijų kuratoriui Mag. Pauliui Šusteriui (Paul Schuster).

Panaudota literatūra
Vailionis E. Vilniaus Žemutinės pilies rūmų vakarinio korpuso ir Katedros zakristijos jungties 1996 m. tyrimų ataskaita, Vilnius, 1997, p. 6, 7, 29.
Komić Marn R. „Kratka zgodovina rodbine Eggenberg s posebnim ozirom na slovenski prostor“, in: Kronika: casopis za slovensko krajevno zgodovino, 2015, vol. 63, issue 1, p. 5–26.
Laucevičius E., Vitkauskienė B. R. Lietuvos auksakalystė. XV–XIX amžius, Vilnius, 2001, p. 16–35.
Seling H. Die Kunst der Augsburger Goldschmiede 1529–1868, Bd. 3: Meister. Marken. Werke, München, 1980, S. 13.

Antique jewelry university: dynamic online encyclopedia, Silver Assaying & Hallmarking, http://www.langantiques.com/university/index.php/Silver_Assaying_%26_Hallmarking [žiūrėta 2015-02-12].