Savaitės eksponatas

Pradžia  |  Lankytojams  >  Savaitės eksponatas  >  Koklis su angelo motyvu

Koklis su angelo motyvu

XVII a. I p.
Aukštis – 10,5 cm, plotis – 16 cm
Kuncevičius A., Tautavičius A., Urbanavičius V. Vilniaus Žemutinės pilies rūmų teritorijos 1990 m. tyrimų ataskaita, radinio inv. Nr. 99
Restauravo Aušra Lukaitytė, rest. prot. Nr. 72/816 (Nacionalinis muziejus Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų rūmai)

Karnizinio koklio plokštės centre pavaizduota angelo galvutė su plačiai išskleistais sparnais ir nuo jų į kraštus nusidriekiančiu augaliniu ornamentu. Koklis padengtas mėlyna glazūra, kiti elementai – angelas, augalinis motyvas, horizontalios juostos, rėminančios figūrą iš viršaus ir iš apačios, dantyta linija apačioje – dengti balta glazūra.

Angelo galvutė su sparnais, geriau žinoma puto pavadinimu, atsirado Italijoje trečento ir kvatročento laikotarpiu. Tai buvo labai populiarus motyvas renesanso ir baroko dailėje. Neretai tokie angeliukų atvaizdai vadinami cherubais, dėl šio pavadinimo jie painiojami su Šventajame Rašte minimais Dievo sostą supančiais antrą vietą pagal rangą angelų hierarchijoje užimančiais cherubinais. Tokių angeliukų pirmavaizdis siekia antikinius laikus. Įvaizdis sukurtas remiantis graikų meilės dievu Erotu, kuriam Dzeusas suteikė auksinius sparnus ir lanką su strėlėmis, bei jo atitikmeniu romėnų dievu Kupidonu, arba Amūru, bei senovės Romos sparnuotomis vaikų figūromis – vadinamaisiais genijais, kurie lydi mirusiųjų sielas į kitą pasaulį. Pasaulietiniame kontekste tokios figūrėlės simbolizuoja nekaltumą ir tyrumą.

Tokius angeliukus galima pamatyti antkapiniuose paminkluose: Kristupo Mikalojaus Sapiegos epitafijoje, Teodoros Kristinos Tarnovskos-Sapiegienės antkapyje Vilniaus Šv. arkangelo Mykolo bažnyčioje, Barboros Naruševičiūtės-Tiškevičienės epitafijoje Vilniaus Švč. Trejybės cerkvėje. Juose angeliukai atlieka amžinojo gyvenimo liudininkų vaidmenį žemiškoje palaidojimo vietoje.

Kristupo Mikalojaus Sapiegos epitafija Vilniaus Šv. arkangelo Mykolo bažnyčioje

Angelo motyvas dažnas liturginių indų puošyboje ir bažnyčių interjeruose, pavyzdžiui, Šv. apaštalų Petro ir Povilo bažnyčioje, Šv. Kazimiero koplyčioje. Visafigūriai angeliukų atvaizdai dažniausiai vaizduojami nuogi, šio motyvo simbolika labai įvairi. Angelų nuogumą galima sieti su tyrumu ir tiesa bei askeze, primenančia, kad visi gimėme nuogi, ir tai – visiškas atsidavimas Dievo valiai. Drabužiai simbolizuoja prisirišimą prie pasaulio, o nuogumas – visiškai priešingai.

Medžiagą parengė Rita Lelekauskaitė
Fotografas Vytautas Abramauskas

Panaudota literatūra
Becker U. Simbolių žodynas, Vilnius, 1996, p. 176.
Guiley R. E. The Encyclopedia of Angels, New York, 2004, p. 120–121, 305.

Krikščioniškosios ikonografijos žodynas, sud. D. Ramonienė, Vilnius, 1997, p. 57.
Maré E. A. „Between Heaven and Earth: the Symbolism of the Angelic Realm, with Reference to Christian Art“, in: South African Journal of Art History, 1998, Vol. 13, p. 12.
Panofsky E. „Blind Cupid“, in: Studies in Iconology. Humanistic Themes in the Art of the Renaissance, New York, 1972, p. 114.
Paknys M. Mirtis LDK kultūroje XVI–XVIII a., Vilnius, p. 193.