Savaitės eksponatas

Pradžia  |  Lankytojams  >  Savaitės eksponatas  >  Knyga ,,Systema historico-chronologicum ecclesiarum Slavonicarum per provincias varias, praecipue, Poloniae, Bohemiae, Lituaniae, Russiae, Prussiae, Moraviae &c. Distinctarum“

Knyga ,,Systema historico-chronologicum ecclesiarum Slavonicarum per provincias varias, praecipue, Poloniae, Bohemiae, Lituaniae, Russiae, Prussiae, Moraviae &c. Distinctarum“

Andžejus Vengerskis (Adrianus Regenvolscius, tikras vardas Andrzej Węgierski, 1600–1649)
Utrechtas, Nyderlandai, 1652
Lotynų k.
Popierius, oda; 14,4 x 19,5 cm
Inv. Nr. VR-217
 
Eksponatą 2007 m. iš privataus asmens būsimam Valdovų rūmų muziejui įsigijo Lietuvos nacionalinis dailės muziejus. 2009 m. gegužės 27 d. jis perduotas Nacionaliniam muziejui Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų rūmams.
 
Knyga ,,Systema historico-chronologicum ecclesiarum Slavonicarum per provincias varias, praecipue, Poloniae, Bohemiae, Lituaniae, Russiae, Prussiae, Moraviae &c. Distinctarum“ (liet. „Istorinė-chronologinė įvairių slaviškų bažnyčių sistema provincijose, pirmiausia atskirose Lenkijos, Bohemijos, Lietuvos, Rusios, Prūsijos, Moravijos ir kt.“) – tai reformacijos mūsų kraštuose istorija. Knygoje aprėpiamas chronologinis bažnyčios istorijos laikotarpis nuo Kristaus gimimo iki 1650-ųjų, tačiau pagrindinis dėmesys koncentruojamas į reformacijos sklaidos šiame krašte procesą. Tai vienas svarbiausių XVII a. Lenkijos protestantizmo istoriografijos veikalų, vis dar naudojamas ir modernių tyrėjų.
Knygos autorius Andžejus Vengerskis (Andrzej Węgierski, 1600–1649), pasirašinėjęs slapyvardžiu Adrianus Regenvolscius, buvo iš Karaliaučiaus kilęs kalvinistas, pamokslininkas, poetas, vertėjas, istorikas, tyrinėjęs Reformacijos temą. Mokėsi greičiausiai mokykloje Ostroruge, taip pat čekų brolių protestantiškos bendruomenės (Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje atsirado XVII a. pradžioje, čekų brolius globojo protestantai didikai Jonušas Radvila (1612–1655), Boguslavas Radvila (1620–1669)) mokykloje Lešne. Studijavo Leidene, Torunėje. Jo broliai Vaitiekus (Wojciech, 1602–1659) ir Motiejus (Maciej1581–1638) Vengerskiai taip pat buvo protestantų dvasininkai, pamokslininkai. A. Vengerskis 1622 m. tapo diakonu, nuo 1629 m. buvo čekų brolių bendruomenės mokyklos Lešno mieste rektoriumi, kur dirbo kartu su žymiu čekų filosofu, pedagogu, dvasininku, teologu Janu Amosu Komenskiu (Jan Amos Komenský, 1592–1670), tituluojamu modernaus švietimo tėvu. 1633 m. paskirtas Vlodavos kongregacijos ministru, vėliau ėjo ir kitas pareigas kalvinistų bažnyčios hierarchijoje. Per Bogdano Chmelnickio sukilimą (1648–1675) pabėgo į Didžiąją Lenkiją ir ten gyveno iki mirties. Be slapyvardžio Regenvolscius, jis savo veikalus taip pat pasirašinėjo lotynizuotomis savo pavardės formomis Wengerscius, Wengersius.
XVII a. kontrreformacijos judėjimui vis stipriau malšinant reformacijos judėjimą, evangelikams viena svarbiausių užduočių tapo užrašyti reformuotos bažnyčios istoriją. Tokių idėjų vedamas veikė ir A. Vengerskis, supratęs reformacijos procesus Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje ir Lenkijoje kaip bendro, europinio reformacijos judėjimo neatsiejamą dalį.
Veikalą sudaro keturios knygos, suskirstytos į skyrius. Reformacijos Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje istorijai autorius skyrė XVI savo knygos skyrių. A. Vengerskis aptarė bendrą protestantizmo Lietuvoje nuo XVI a. antros pusės istoriją, palietė tokias aktualias Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės kultūros istorijai temas, kaip Abraomo Kulviečio protestantiška mokykla ir kitos Lietuvoje veikusios protestantiškos mokyklos, Radvilų giminės narių perėjimas į kalvinizmą, Lietuvos evangelikų reformatų bažnyčių ir bendruomenių būklė, lietuvių kalbos vartojimas pamaldose, atskleidė protestantiškų bendruomenių Lenkijoje ir Lietuvoje organizacijos niuansus. Antroje knygoje autorius dėmesį skyrė reformuotos bažnyčios persekiojimo aptariamuose regionuose procesui. Trečioje knygoje pateikiamas Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje veikusių reformuotų bažnyčių teologų, pamokslininkų, vyresniųjų ir kitų pareigūnų sąrašas. Ketvirtoji knyga skirta graikų apeigų katalikams šiame regione, publikuoti keli su šia bendruomene susiję dokumentai.
Knyga, pasirašyta Andreos Wengerscius vardu, buvo perleista 1679 m. Amsterdame pavadinimu „Libri IV Slavoniae reformatae, continentes historiam ecclesiasticam ecclesiarum Slavonicarum, inprimis Polonicarum, Bohemicarum, Lithuanicarum, Russicarum, Prussicarum, Moravicarum“ (liet. „Keturios knygos apie slavų reformaciją, apimančios bažnytinę slavų bažnyčių istoriją, pirmiausia Lenkijos, Bohemijos, Lietuvos, Rusios, Prūsijos, Moravijos“).
 
Medžiagą parengė Rasa Leonavičiūtė-Gecevičienė
 
Naudota literatūra
Bem K. Calvinism in the Polish-Lithuanian Commonwealth 1548–1648, Leiden, Boston, 2020, p. 41, 129, 260.
Borowski A. Iter Polono-Belgo-Ollandicum: Cultural and Literary Relationships Between the Commonwealth of Poland and the Netherlands in the 16th and 17th Centuries, Kraków, 2007, p. 71.
Kriegseisen W. „Protestant Providentialism in the Commonwealth of the Nobles: a Critical View on Sarmatism“, in: Kwartalnik Historyczny, Vol. CXXVIII, 2021, p. 5–43.
Lukšaitė I. Reformacija Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje ir Mažojoje Lietuvoje: XVI a. trečias dešimtmetis – XVII a. pirmas dešimtmetis, Vilnius, 1999, p. 31, 134, 292.
Narbutienė D. Lietuvos Didžiosios Kunigaikštijos lotyniškoji knyga XV–XVII a., Vilnius, 2004, p. 21.
Tazbir J. „Andrzej Węgierski — historyk słowiańskiej reformacji“, in: Ars Historica: Prace z historii dziejów powszechnych i Polski, ed. Marian Biskup, Poznań, 1976, s. 603–616.
Urban W. „Epitalamia i epitafia pastorskiej rodziny Węgierskich w XVII w.“, in: Wesela, chrzciny i pogrzeby w XVI–XVIII wieku: Kultura życia i śmierci, ed. Henryk Suchojad, Warsaw, 2001, s. 167–72.
Urban W. „Andrzej Węgierski jako kaznodzieja włodawski i jego związki z Czechami“, in: Odrodzenie i Reformacja w Polsce, t. 47, Warszawa, 2003, s. 173–175.
Urban W. „Rola braci Węgierskich w podtrzymywaniu protestantyzmu polskiego“, in: Religia, edukacja, kultura: Księga pamiątkowa dedykowana Profesorowi Stanisławowi Litakowi, ed. Marian Surdacki, Lublin, 2002, s. 47–51.