Savaitės eksponatas

Pradžia  |  Lankytojams  >  Savaitės eksponatas  >  Knyga „Orator extemporaneus, seu Artis oratoriae breviarium bipartitum“

Knyga „Orator extemporaneus, seu Artis oratoriae breviarium bipartitum“

Mykolas Radau (Michael Radau, 1617–1687)
Leipcigas, Vokietija, 1664 m.
Lotynų k.
Popierius, oda
13,4 x 8,4 x 4 cm
Inv. Nr. VR-359
 
2008 m. liepos 4 d. knygą būsimam Valdovų rūmų muziejui padovanojo Vidmantas Staniulis (1950–2021) ir perdavė ją Lietuvos nacionaliniam dailės muziejui. 2009 m. gegužės 27 d. knyga perduota Nacionaliniam muziejui Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų rūmams.
 
 
„Orator extemporaneus, seu Artis oratoriae breviarium bipartitum“ (liet. „Improvizuojantis oratorius, arba dviejų dalių iškalbos meno trumpa apžvalga“) – tai plačiai Europoje XVII–XVIII a. paplitęs poetikos ir retorikos vadovėlis. Jis išleistas remiantis jėzuito, dvasininko Mykolo Radau Braunsbergo jėzuitų kolegijoje dėstytų retorikos paskaitų medžiaga.
 
Mykolas Radau (Michael Radau, 1617–1687) – iš Prūsijos kilęs dvasininkas, Jėzuitų ordino narys, teologas, retorius. Mokėsi Braunsbergo jėzuitų kolegijoje (Collegium Hosianum), 1633 m. rugpjūčio 20 d. Vilniuje įstojo į Jėzuitų ordiną. 1635–1637 m. dėstė poetiką ir gramatiką Kražiuose, 1637–1638 m. – iškalbos meną Vilniaus akademijoje. 1638 m. pradėjo studijuoti teologiją Vilniaus akademijoje, studijas baigė 1642 m. Braunsberge, ten 1642–1643 m. taip pat dėstė retoriką. 1644–1647 m. dėstė filosofiją Vilniaus akademijoje. Buvo misionieriumi, dirbo pamokslininku, buvo mokyklų prefektu, rektoriumi, dėstė teologiją ir kitas disciplinas.
Leidinys „Orator extemporaneus...“ buvo itin populiarus visoje Europoje, knyga sulaukė net 25 leidimų. Kai kurių tyrėjų duomenimis, pirmą kartą veikalas publikuotas 1640 m. Vilniuje. Kiti tyrėjai kalba apie kiek vėlesnes datas – 1650-uosius, 1651-uosius, 1655-uosius. 1650 m. Amsterdame Georgas Bekheris (Georg Beckher) iš Elbingo knygą išleido savo vardu, neminėdamas, kad tai Mykolo Radau medžiaga. Remdamasis šia medžiaga, jis pats dėstė retorikos paskaitas. Leidimas G. Bekherio vardu pakartotas 1651 m. Amsterdame ir 1654 m. Leipcige. 1655 m. knyga buvo dar kartą išleista Amsterdame, šį kartą nurodyta Mykolo Radau autorystė, taip pat Georgo Bekherio ir Adomo Motkovskio (Adam Motkowsky), M. Radau mokinio, pataisos. Pats A. Motkovskis rašė, kad 1641 m. klausė M. Radau retorikos kurso Braunsbergo jėzuitų kolegijoje, o šį leidimą parengė, siekdamas atitaisyti ankstesnių leidimų netikslumus, iškraipytas prasmes, kartu nurodė, kad autorius yra M. Radau. Tokiu formatu knyga perleista dar bent penkis kartus. Neretai leidimai pasirodydavo tik su G. Bekherio ir M. Radau pavardėmis. 1650 m. – XVIII a. vidurio laikotarpiu įvairiomis autorystės formomis knyga publikuota Leipcige, Londone, Krokuvoje, Bolonijoje, Kelne, Prahoje, Londone ir kitur. Valdovų rūmų muziejuje saugomas knygos egzempliorius išspausdintas 1664 m. Leipcige, nurodant Georgo Bekherio ir Mykolo Radau autorystę, Johano Ėriko Hano (Johann Erich Hahn) spaustuvėje.
Knygoje autorius kalba apie tai, kas yra retorika, kaip naudoti retorikos priemones, kokių tikslų turi siekti oratorius. Veikale analizuojama įvairiomis progomis (gimimo, vestuvių, laidotuvių ir kt.) sakytų pamokslų retorika. Galbūt dėl universalaus pritaikymo šis veikalas buvo toks paplitęs visoje Europoje. XVII a. viduryje Abiejų Tautų Respublikoje ir Rusijoje šis veikalas buvo pasitelkiamas ir kaip pagrindinis šaltinis Ortodoksų bažnyčiose sudaromų santuokų pamokslams.
Kalbėdamas apie retorikos meną, M. Radau rėmėsi tiek romėnų autorių, tiek ir Renesanso laikotarpio humanistų kalbų pavyzdžiais. Nėra abejonių, kad aiškindamas retorikos meną M. Radau rėmėsi kito jėzuito, Vilniaus akademijos profesoriaus Motiejaus Kazimiero Sarbievijaus (Matthias Casimirus Sarbievius, Maciej Kazimierz Sarbiewski, 1595–1640) koncepto teorija, išdėstyta veikale „De acuto et arguto“ (liet. „Apie aštrų ir šmaikštų stilių“), ten buvo suformuluoti barokinės retorikos principai. Koncepto teorija rėmėsi kalbos puošnumo, adresato įtikinėjimo principais. M. Radau savo veikalu išpopuliarino M. K. Sarbievijaus koncepto, arba akumino (t. y. aštraus stiliaus), teoriją visoje Europoje, tačiau nenurodė, kad šios teorijos autorius yra M. K. Sarbievijus. Nepaisant to, M. Radau veikalas turėjo didelę reikšmę įtvirtinant M. K. Sarbievijaus koncepto teoriją retorikos moksle. M. Radau paskaitų medžiaga buvo itin populiari visoje Abiejų Tautų Respublikoje ir Europoje – tiek pats spaudinys, tiek nuorašai. Kiti dėstytojai šią medžiagą dažnai cituodavo savo paskaitose.
 
Medžiagą parengė Rasa Leonavičiūtė-Gecevičienė
 
Naudota literatūra
 
Advokato Jauniaus Gumbio kolekcija. Knygose išlikusi praeitis, sud. A. Racevičienė, Vilnius, 2018, p. 306.
Alma Mater Vilnensis. Vilniaus universiteto istorijos bruožai, sud. A. Bumblauskas, L. Jovaiša, A. Jakubčionis, A. Kulakauskas, Vilnius, 2012, p. 61.
Bumblauskas A., Skurvydaitė L. „The University of Vilnius and its „Golden Age“: Introduction into the 1803–1832 Epochs“, in: Archiwum emigracji: studia, szkice, dokumenty, Toruń, 2018/2019, z. 1–2 (26–27), s. 79–111.
Čepienė K., Petrauskienė I. Vilniaus akademijos spaustuvės leidiniai, 1576–1805, Vilnius, 1979, p. 121–122.
Encyklopedia wiedzy o jezuitach na ziemiach Polski i Litwy, 1564–1995, opr. L. Grzebień, Kraków, 2004.
Estreicher K. Bibliografia Polska, t. 26, Kraków, 1915, s. 23–26.
Narbutas S. „Latinitas in the Grand Duchy of Lithuania. Chronology, Specifics and Forms of Reception“, in: Latinitas in the Polish Crown and the Grand Duchy of Lithuania: its impact on the development of identities, ed. by G. Siedina, Firenze, 2014, p. 145–159.
Narbutienė D. Lietuvos Didžiosios Kunigaikštijos lotyniškoji knyga XV–XVII a., Vilnius, 2004, p. 139–140.
Natoński B. „Radau, Michał“, in: Polski słownik biograficzny, t. 29, Wrocław–Kraków–Warszawa– Gdańsk–Łódź, 1986, s. 667–669.
Nedzinskaitė Ž. „Motiejaus Kazimiero Sarbievijaus aštraus stiliaus teorijos tęsėjai“, in: Žmogus ir žodis, t. 12, 2010, Nr. 2, p. 5–10.
Nedzinskaitė Ž. Tepaliks kiekvienas šlovę po savęs… Motiejaus Kazimiero Sarbievijaus poetikos ir poezijos recepcija XVII–XVIII amžiaus LDK jėzuitų edukacijos sistemoje, Vilnius, 2011, p. 113–116.
Nowaszczuk J. „Definicja jako źródło epigramatycznej argucji w jezuickiej teorii i praktyce“, in: Pamiętnik Literacki, 2013, r. CIV, z. 3, s. 173–184.
Rostowski S. Litvanicarum Societatis Jesu historiarum provincialium pars prima, auctore Stanislao Rostowski, ex eadem societate et provincia sacerdote, Vilnae, 1768, p. 454.
Spies M. Rhetoric, Rhetoricians, and Poets. Studies in Renaissance Poetry and Poetics, Amsterdam, 1999, p. 82.
Tarnai A. „A váradi Orator extemporaneus“, in: Klaniczay-emlékkönyv, ed. J. Jankovics, Budapest, 1994, p. 365–378.
Tyla A. „Vilniaus universiteto profesūros pritarimas Teisės fakulteto įsteigimui“, in: Lietuvos istorijos metraštis. 2000 metai, Vilnius, 2001, p. 299–309.
Ulčinaitė E. „Rhetoric in Lithuania in the 16th–17th Centuries: The Paradigms of Catholic and Protestant Didactics“, in: Das Baltikum im sprachgeschichtlichen Kontext der europäischen Reformation, hrsg. von J. Gelumbeckaitė, J. Gippert (ser. Bibliotheca archivi Lithuanici, t. 4), Vilnius, 2005, p. 111–123.
Ulčinaitė E., Jovaišas A. Lietuvių literatūros istorija. XIII–XVIII amžius, Vilnius, 2003, p. 251.
Vaitkevičiūtė-Verbickienė V. LDK katalikiškas Baroko pamokslas: tarp ars vivendi ir ars moriendi, Vilnius, 2008, p. 29.
Vaškelienė A. „Literary Theory in the Eighteenth-Century Grand Duchy of Lithuania: From the Classical Tradition to Classicism“, in: Interlitteraria, 2018, vol. 23, No. 2, p. 295–31.
Корзо М. А. „‘Вербальные картинки’ в православной проповеди XVII века. Предмова Священицкая при шлюбе Малженскомъ во львовских Требниках 1644 и 1645 гг“, in: Studi Slavistici, 2021, vol. 18, No. 1, p. 19–33.
XVII a. Lietuvos lotyniškų knygų sąrašas / Index librorum latinorum Lituaniae saeculi septimi decimi, sud. I. Lukšaitė, D. Narbutienė, S. Narbutas, Vilnius, 1998, p. 199–203.