Savaitės eksponatas

Pradžia  |  Lankytojams  >  Savaitės eksponatas  >  Dubuo

Dubuo

Niurnbergas, Vokietija, apie 1450–1500 m.
Vario lydinys, kalinėjimas, puncavimas
Skersmuo 27 cm
Inv. Nr. VR-346
Eksponatą 2008 m. būsimam Valdovų rūmų muziejui įsigijo Lietuvos dailės muziejus antikvariate Kunsthandel Oskar Ruff (Štutgartas, Vokietija). 2009 m. gegužės 27 d. jis perduotas Nacionaliniam muziejui Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų rūmams.

Gražų nedidelį dubenį pagamino Viduramžių Niurnbergo meistras. Ant jo vaizduojami Edeno sodo fone stovintys Adomas ir Ieva. Nuo XV a. trečiojo ketvirčio laisvasis imperijos miestas Niurnbergas buvo vienas svarbiausių žalvarinių indų gamybos centrų Europoje. Kalinėti dubenys (vok. Beckenschlägerschüssel) iš Niurnbergo paplito po visą Europą. Tiksliai nežinoma, bet greičiausiai jų galėjo būti pagaminta keli šimtai tūkstančių. Kad geriau įsivaizduotume gamybos mastus, palyginimui galima paminėti, kad 1592 m. Niurnberge kiekvieną savaitę būdavo pagaminama apie 40 000 peilių.

Išvystytos gamybos technologijos leido paspartinti žalvarinių indų gamybą. Iš žalvarinės skardos būdavo gaminamas apskritas ruošinys. Iš pradžių jam suteikiama pirminė forma. Tuomet ruošinys gerąja puse būdavo dedamas ant specialios plieninės formos, kuri buvo norimo suteikti vaizdo atvirkštinė versija. Meistras kalinėdavo nugarinę indo pusę tol, kol išgaudavo reljefinį piešinį. Vėliau puncu būdavo iškalami likę puošybos elementai, ornamentai. Indai naudoti įvairiais tikslais, tačiau pirmiausia jie skirti nusiplauti rankas prieš valgį, tai būdavo daroma prie stalo.

Šie indai būdavo dekoruojami anuomet populiariu žuvies pūslės ornamentu ir jo deriniais bei siužetinėmis kompozicijomis, kurios dažnai buvo perkeliamos iš grafikos darbų, vaizduojančių Senojo Testamento scenas. Viena dažniausiai naudotų kompozicijų – žmogaus nuopuolis, aprašytas Pradžios knygoje. Ši scena pavaizduota ir ant Valdovų rūmų muziejaus rinkinyje esančio dubens. Indas turi siaurą kraštą, dekoruotą pasikartojančiais gėlės žiedlapio motyvais, o jo dugne apskritime įrėminta scena, kurioje – stovintys Adomas ir Ieva, fone matomi įvairūs augalai ir nedidelis liūtas. Viduryje esminis akcentas – gėrio ir blogio pažinimo medis. Dievas buvo įsakęs nevalgyti šio medžio vaisių. Tačiau žaltys, kuris pavaizduotas apsivijęs medį, įtikino Ievą paragauti vaisių, sakydamas: „<...> atsivers jums akys, kai tik jo užvalgysite, ir būsite kaip Dievas, žinantis, kas gera ir kas pikta“ (Pradžios 3, 5). Kairėje pavaizduota Ieva kairėje rankoje laiko obuolį ir tiesia jį Adomo link. Vaismedžio ir vaisiaus pavadinimas Senajame Testamente neminimas, tačiau tradiciškai jis siejamas su obuoliu. Jo paragavę, abu suprato, kad yra nuogi, ir prisidengė figos lapais. Nuogybė simbolizuoja žmogaus menkybę Dievo akivaizdoje, o dėl įsakymo nepaisymo Adomas ir Ieva tapo mirtingi ir turėjo palikti Edeno sodą. Virš abiejų figūrų yra įrašai gotikiniu šriftu, ties Adomo galva galima įskaityti jo vardą „adam“.

Medžiagą parengė Dalius Avižinis
Fotografas Antanas Lukšėnas

Panaudota literatūra
„Beckenschlägerschüssel mit Darstellung des Sündenfalls (Schüssel aus Messing)“, in: objektkatalog.gnm.de, http://objektkatalog.gnm.de/objekt/HG471 [žiūrėta 2020-03-24].
Eser T. „Unter Tage, unter Wasser. Nürnberger Artefakte als archäologische Funde“, in: Maué H. [ir kt.], Quasi Centrum Europae: Europa kauft in Nürnberg. 1400–1800, Nürnberg, 2002, S. 97–115, https://archiv.ub.uni-heidelberg.de/artdok/3042/1/Eser_Unter_Tage_Unter_Wasser_2002.pdf [žiūrėta 2020-03-25].

Krikščioniškosios ikonografijos žodynas, sudarė D. Ramonienė, Vilnius, 1997, p. 14–15, 325.