Savaitės eksponatas

Pradžia  |  Lankytojams  >  Savaitės eksponatas  >  Dildė-kaltas

Dildė-kaltas

XVII a. I p.
Matmenys: ilgis 39,5 cm, plotis 2,7–4,2 cm, storis 1,4–2 cm
Kuncevičius A., Tautavičius A., Urbanavičius V. Vilniaus Žemutinės pilies rūmų teritorijos tyrimai 1992 metais, radinio inv. Nr. 1542.
Konservavo Andrius Salys, rest. prot. Nr. 1135/16763 (Nacionalinis muziejus Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų rūmai)

Atliekant archeologinius tyrimus, Valdovų rūmų pietinio korpuso išorėje, priešais D rūsį, XVII a. I p. sluoksnyje buvo surastas masyvus, visiškai išlikęs įrankis. Tikėtina, kad tai – vienas iš darbo įrankių, naudotų statant ir rekonstruojant rūmus. XVII a. pradžioje šioje pilies dalyje vyko intensyvios statybos: buvo statoma Šv. Kazimiero koplyčia, rekonstruojami vėlyvosios gotikos stiliaus rūmai. Statybų darbai vyko ir po 1610 m. didžiojo Vilniaus gaisro, per kurį nukentėjo taip pat ir Lietuvos didžiųjų kunigaikščių rūmai.

Šis unikalus, kaltą primenantis įrankis iš kitų panašių rūmų teritorijoje rastų instrumentų išsiskiria savo rievėtų griovelių paviršiumi, dar labiau išryškėjusiu nuvalius nuo jo nešvarumus ir korozijos produktus. Toks įrankio paviršiaus apdirbimas sufleruoja, kad pirmiausia tai buvo dildė, kuri, kaip galima spręsti pagal griovelių išdėstymą, greičiausiai naudota metalui dildyti. Atidžiai apžiūrėjus radinį, galima pastebėti, kad dildymo grioveliai nėra vienodi, suformuoti rankiniu šalto kalimo būdu.

Dildžių ir kaltų gamybai dažniausiai naudotas anglinis plienas. Anglies kiekis lydinyje buvo 0,04–2 proc., tai gaminiui suteikdavo tvirtumo, bet kartu ir padarydavo jį trapų.

Ši dildė buvo naudota ir kaip kaltas. Norint dildę paversti kaltu, kalvis pirmiausia turėjo iki raudonumo įkaitinti vieną iš įrankio galų. Tada, smūgiuodamas kūju į dvi plokštumas, suformuoti pusapvalės, į šonus išplatėjusios formos ašmenis. Kaitinamas metalas praranda tvirtumą, tampa minkštesnis ir elastingesnis. Dažnai naudojant tokį įrankį, jis greičiau atšimpa, atsiranda poreikis jį nuolat galąsti. Kitas įrankio galas greičiausiai specialiai nebuvo perdarytas. Įrankis išplatėjęs ir sutrūkinėjęs – tokį pavidalą jis įgavo nuo intensyvaus naudojimo smūgiuojant plaktuku. Instrumentas galėjo būti perdarytas impulsyviai, staiga prireikus kalto rūmų ūkinei ar statybinei veiklai. Žinoma, negalima atmesti minties, kad toks kaltas su dildės grioveliais galėjo būti naudojamas ne tik tašyti ar skelti, bet ir minkštesniam akmeniui (pavyzdžiui, smiltainio blokams) apdildyti, norit preciziškai sujungti atskiras dalis.

Pastaruoju metu visuomenėje ypač daug girdime apie antrinį daiktų panaudojimą. Tai mažina vartojimą ir gelbsti planetą. Metaliniai daiktai dėl metalo žaliavų stokos visais laikais buvo perdirbami, taip pratęsiant jų eksploataciją. Šis radinys yra vienas iš nedaugelio, rastų rūmų teritorijoje, kurį būtų galima įvardyti kaip antrinio panaudojimo pavyzdį.

https://hausbuecher.nuernberg.de/75-Amb-2-317-41-r

Medžiagą parengė Andrius Salys
Fotografas Vytautas Abramauskas
Dailininkė Rita Manomaitienė

Panaudota literatūra
Harries D., Heer B. Basic Blacksmithing. An Introduction to toolmaking, United Kingdom, 1993.

http://www.tdaile.lt/METALAS/Metalas.htm.