Savaitės eksponatas

Pradžia  |  Lankytojams  >  Savaitės eksponatas  >  Antšlaunis

Antšlaunis

XVII a. I p.
Geležis
Kuncevičius A., Urbanavičius V., Tautavičius A. Vilniaus Žemutinės pilies rūmų teritorijos 1989 m. archeologinių tyrinėjimų ataskaita, radinio inv. Nr. 852.
Restauravo Rima Niunkienė, rest. prot. Nr. 59/1101 (Pilių tyrimo centras „Lietuvos pilys“)

Archeologinėje Valdovų rūmų medžiagoje pakankamai gerai atsispindi paskutinis Lietuvos didžiųjų kunigaikščių rūmų egzistavimo etapas – tragiški 1655 m. rugpjūčio įvykiai, vėlesnė čia įsitvirtinusios maskvėnų įgulos veikla, jos apgultis ir šturmai. Šio etapo archeologiniai radiniai – gana gausūs ir įvairūs. Be keliasdešimties žuvusių maskvėnų palaidojimų, Valdovų rūmų teritorijoje aptikta įvairiausių tipų muškietų dalių, kulkų, artilerijos sviedinių, granatų. Nemažai ir artimas kovas liudijančių šaltųjų ginklų – rapyrų, pikų fragmentų, įvairiausių šarvų detalių ir jų fragmentų. Viena tokia šarvų detalė – antšlaunio fragmentas, aptiktas per 1989 m. archeologinius tyrimus. Antšlaunio ketvirtoji dalis sunykusi, tačiau, nepaisant to, galima nustatyti visą jo buvusį dydį ir formą. Atrodytų, kad šis antšlaunis nukaltas iš vienos storesnės ir penkių siaurų metalo juostelių, jos sutvirtintos ant trijų kraštinių apvyta ir prikniedyta juosta. Iš tiesų yra šiek tiek kitaip – antšlaunis nukaltas iš vienos plieno plokštės imituojant atskiras metalo juosteles. Tai būdinga vėlesniems jų variantams, skirtiems paprastiems kariams. XVI a. pabaigoje – XVII a., kai Europos mūšių laukuose dominavo parakiniai šaunamieji ginklai, pakito ir šarvų išorė – šarvai tapo stori ir grubūs. Išlikusi ir viena iš dviejų plokštelių, padedančių sutvirtinti dirželius, kuriais antšlaunis būdavo prisegamas prie krūtinšarvio. Tokios formos antšlauniai buvo naudojami visą XVII a., nors kariai ėmė vengti šios papildomos, šlaunį apsaugančios, bet kartu ir svorio pridedančios šarvų detalės dar šio amžiaus pradžioje. Paprastai tokio tipo antšlauniai yra laikomi pėstininkų, o tiksliau – pikininkų antšlauniais. XVII a. viduryje keitėsi ir šios šarvų detalės tvirtinimo prie krūtinšarvio būdai – antšlauniai prisukami varžtais, prikabinami už šonuose esančių skylių ir užsegami diržu priekyje arba prisegami kartu su kojų apsaugomis kaip diržas. Mūsų nagrinėjamu atveju šlaunį apsaugantis šarvas prisegamas senuoju būdu – dirželiais. Šitoks tvirtinimo būdas atsirado dar XVI a. pradžioje. Manoma, kad šalia naujesnių tvirtinimo būdų jis galėjo būti naudojamas iki pat XVII a. pabaigos. Tokio tipo šlaunų apsaugos buvo populiarios daugelyje Europos šalių kaip pikininkų šarvuotės dalis.

Pikininkas, XVII a. pradžia, iš leidinio: Jacob de Gheyn, Maniement d’armes, d’arqvebuses, mousqvetz, et piqves. En conformite de l’ordre de monseigneur le prince Maurice, prince d’Orange, Amsterdam, 1607–1608

Medžiagą parengė Paulius Bugys
Fotografas Vytautas Abramauskas

Panaudota literatūra
Blair C. European Armour. Circa 1066 to circa 1700, London, 1958.
Oakeshott E. European Weapons and Armour. From the Renaissance to the Industrial Revolution, Woodbridge, 2000.