Savaitės eksponatas

Pradžia  |  Lankytojams  >  Savaitės eksponatas  >  1654–1667 m. karo su Maskva liudininkai – maskvėnų kapai

1654–1667 m. karo su Maskva liudininkai – maskvėnų kapai

XVII a. vid.
Ožalas E., Montvilaitė E., Žvirblys A. Vilniaus Žemutinės pilies Valdovų rūmų teritorija. Pietinio korpuso prieigų archeologiniai tyrimai į rytus nuo Valdovų rūmų (trasa III) 2004–2006 m.
Kapo Nr. 6 inventorius: inv. Nr. 1057, 1062–1065, 1066–1068, 1069, monetų inv. Nr. 251–306 (geležis, oda, medis, vario lydinys, sidabro lydinys).
Kapo Nr. 10 inventorius: inv. Nr. 1072 (geležis).
Konservavo Jurgita Kalėjienė, Mantvidas Mieliauskas, rest. prot. Nr. 289/4722, 956/6400, 460/14988-468-14996 (Nacionalinis muziejus Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų rūmai)

1655 m. rugpjūčio 8 d. į Vilnių įžygiavo Rusijos caro Aleksejaus Michailovičiaus (1629–1676) kariuomenė. Pirmą kartą per Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės istoriją buvo užimta sostinė ir Žemutinės pilies kompleksas. Prasidėjo šešeri ilgi maskvėnų kariuomenės okupacijos metai.

Bandymai atsiimti Vilnių nebuvo sėkmingi iki 1660 m. liepos 11 d., kai į sostinę atžygiavo vadinamoji Žemaitijos divizija, vadovaujama Mykolo Kazimiero Paco, ir užėmė miestą. Maskvėnai kartu su savo vadu Danila Myšeckiu užsidarė gerai aprūpintose ir įtvirtintose Vilniaus pilyse. Apgulčiai ruoštasi iš anksto: 1660 m. pavasarį Danila Myšeckis pranešime carui minėjo, kad „pilies tvirtinimo reikalui dabar iškirsta per 30 000 rąstų“, o beveik po pusantrų metų apgulties, užėmus pilį, aptikta apie 1 000 statinių grūdų ir druskos. Manoma, kad apgulties pradžioje tvirtovėje galėjo užsidaryti iki 2 000 maskvėnų, pasidavė tik 78 likę kariai. Dalis okupantų dezertyravo, dalis mirė nuo ligų ir sužeidimų. Kur buvo laidojami žuvę maskvėnai? Laidoti juos kažkur reikėjo, kad toliau neplistų ligos ir epidemijos. Vilniaus Žemutinės pilies teritorija tyrinėta gana fragmentiškai, todėl susidaryti išsamaus vaizdo apie jos raidą neįmanoma. Galima išskirti dvi vietas šioje teritorijoje, kuriose galimai rasti konflikto su Maskva aukų palaidojimai: Arsenalo kiemas bei Šv. Onos ir Šv. Barboros bažnyčios aplinka, Valdovų rūmų pietinio korpuso prieigos (teritorija į rytus nuo rūmų). 1908, 1955–1961, 1988 ir 1996 m. Arsenalo teritorijoje surastus grupinius palaidojimus sieja keli bendri bruožai – užkasti vien vyriškos lyties asmenys, kapuose visiškai nėra įkapių, todėl kapai buvo priskirti Prancūzijos Didžiosios armijos kareiviams arba 1863–1864 m. sukilimo dalyviams. Tačiau archeologas Adolfas Tautavičius spėjo, kad tai greičiausiai 1655–1661 m. konflikto su Maskva aukų kapavietės. A. Tautavičiaus nuomonę galėtų patvirtinti 2003 m. vykdant archeologinius tyrimus būsimoje keleivių keltuvo vietoje aptikti 9 asmenų palaikai, įkasti į Pilies kalno šlaitą, ir kartu su jais surasta sidabrinė Vladislovo Žygimantaičio 1610–1612 m. rusiška kapeika. Reikėtų pastebėti, kad mirusieji laidoti nechaotiškai, suguldyti į vieną eilę lentiniuose karstuose. Karstų lentos sukaltos vinimis arba sutvirtintos geležinėmis juostelėmis. Įdomu, kad tarp šių 20–50 metų vyriškių palaidotas 12 metų vaikas su anemijos požymiais. Gal tai vienas iš vilniečių įkaitų, kuriuos Myšeckis laikė uždaręs pilyje?

2004–2005 m. tiriant Valdovų rūmų prieigas, surasta 10 apardytų ir beveik sveikų vyrų skeletų. Atrodo, kad ir čia laidota gana tvarkingai, guldant eilėmis. Mirusieji palaidoti Žemutinės pilies viduje, prie pat gynybinės sienos ir orientuoti lygiagrečiai jos atžvilgiu. Kapavietė suardyta per vėlesnius užstatymus, karstų liekanų neužfiksuota. Prie griaučių nerasta jokių įkapių, išsiskiria tik kapai Nr. 6 ir Nr. 10.

Kape Nr. 6 rasta: peilis medinėmis kriaunomis, pritvirtintomis vario lydinio kniede, ilgis  – 20,3 cm, plotis – 1,8 cm, kriaunų ilgis – 6,9 cm; trys stačiakampio formos dvinarės sagtelės, pagamintos iš vario lydinio, du jų kraštai puošti augaliniu ažūriniu ornamentu, išlikę odinio diržo fragmentai, aukštis – 2,4 cm, plotis – 4 cm; stačiakampio formos dvinarė sagtelė, pagaminta iš vario lydinio, du jos kraštai puošti augaliniu ažūriniu ornamentu, išlikę odinio diržo fragmentai, prie neornamentuotos kraštinės pritvirtinta 1,4 cm skersmens grandelė; du apkalai, vaizduojantys liūtus, prie odos fragmentų pritvirtinti su kniede, jų ilgis – 2 cm, aukštis – 1,9 cm; apskritas apkalas, vaizduojantis liūtą, prie odos fragmento pritvirtintas su kniede, skersmuo – 1,7 cm; ovalo formos ažūrinis apkalas, vaizduojantis liūtą, apatinė jo dalis nulūžusi, dirbinys turi 1,1 cm skersmens grandelę, plotis – 2,1 cm; smeigtukas rutulio formos galvute, pagamintas iš vario lydinio, ilgis – 2,4 cm; apskrita grandelė, pagaminta iš vario lydinio, turi kniedę tvirtinimui, skersmuo – 1,1 cm; apskrita kulka (?) iš švino lydinio, skersmuo – 0,6 cm; vinies apskrita galvute dalis, išlikęs ilgis – 2 cm; šešios caro Aleksejaus Michailovičiaus (1645–1676) 1645–1654 m. kapeikos; viena caro Michailo Fiodorovičiaus (1613–1645) 1629–1633 m. kapeika ir du apsitrynę kapeikų žvyneliai; viena sagtelė, identiška gulėjusioms kape, rasta per 2005 m. Valdovų rūmų vidinio kiemo tyrimus; du pavieniai liūto formos apkalai, surasti archeologinių tyrimų plote į šiaurę nuo Valdovų rūmų.

Kape Nr. 10 dubens srityje gulėjo lenktas geležinis smarkiai sukorodavęs 18 cm ilgio įrankis, panašus į sodininkų naudojamus peilius ūgliams genėti. Tikrosios jo paskirties nustatyti nepavyko. Galima spėti, kad palaidotasis asmuo įrankį nešiojosi prisirišęs prie diržo, o po jo mirties niekam tokio daikto neprireikė.

2016 m. vykdant archeologinius tyrimus, tarp Valdovų rūmų rytinio korpuso ir Pilies kalno papėdės rasti dviejų jaunų vyrų skeletai. Palaikai, sietini su XVII a. vidurio įvykiais, gulėjo ant XVI a. pabaigos – XVII a. akmeninio grindinio. Atrodo, kad mirusieji buvo palaidoti itin skubotai – tiesiog paguldyti ant grindinio ir užversti žemėmis. Prie kape Nr. 1 palaidoto individo kairės kojos kelio rasta švininė kulka.

Įdomus faktas, kad, atlikus palaikų antropologinę analizę, kauluose beveik neaptikta nesugijusių traumų pėdsakų, tik 2003 m. būsimoje keleivių keltuvo vietoje, Pilies kalno papėdėje, rastame kape Nr. 3 palaidotam 25–30 metų vyriškiui fiksuotas nesugijęs kairiojo žastikaulio lūžis. Šis faktas suponuotų išvadą, kad apgultieji menkai dalyvavo artimoje kontaktinėje kovoje su Abiejų Tautų Respublikos kariuomene, tą patvirtina ir rašytiniai šaltiniai – abi konfliktuojančios pusės daugiausia šaudydavo vieni į kitus. Galima spėti, kad Žemutinėje pilyje įsitvirtinusius maskvėnus pražudė greičiau skorbutas, o ne kulkos ar kardo ašmenys. Tai liudytų dezertyrų iš Vilniaus pilies pranešimai pulkininkui Kazimierui Žeromskiui. 1661 m. pradžioje vienas perbėgėlis pranešė, kad maskvėnų kariai labai išsekinti, maždaug 200 jų serga kažkokia sunkia liga, o pusė tų, kurie dar gali gintis, serga įgimta liga – skorbutu. Skorbutas – ilgalaikis vitamino C trūkumas žmogaus organizme, sukeliantis besiplečiantį kraujavimą, sergant iškrenta dantys, ilgai negyja žaizdos. Be skorbuto, priešų gretas retino ir Kazimiero Žeromskio karių laidomos „smarve užkrėstos kulkos“, kurios „taip juos nusilpnino, kad vieni vaikščioti negali, o kiti nuo smarvės miršta“.

Medžiagą parengė Eglė Zaveckienė
Fotografas Vytautas Abramauskas

Panaudota literatūra
Meilus E. „Vilniaus pilių apsiaustis ir išvadavimas iš maskvėnų (1660–1661 m.)“, in: Vilniaus Žemutinės pilis XIV a.–XIX a. pradžioje. 2005–2006 m. tyrimai, sudarė L. Glemža, Vilnius, 2007, p. 81–99.
Striška G. „Pilies kalno šiaurinės papėdės užstatymo raida pagal archeologinių tyrimų duomenis“, in: Vilniaus Žemutinės pilis XIV a. – XIX a. pradžioje. 2005–2006 m. tyrimai, sudarė L. Glemža, Vilnius, 2007, p. 165.
Katalynas K., Vitkūnas M. „Karių kapai Vilniuje, rasti archeologinių tyrimų metu“, in: Karo archyvas, 2013, t. 28, p. 352–357.
Kurila L., Ožalas E., Kurilienė A., Valatkevičienė R. „Vilniaus Žemutinės pilies Valdovų rūmų aplinka“, in: Archeologiniai tyrinėjimai Lietuvoje 2016 metais, Vilnius, 2017, p. 165–172.
Kulikauskas G. Respublika prieš Maskvą, Vilnius, 2017, p. 313–340.