Renginiai

Pradžia  |  Lankytojams  >  Renginiai  >  Prof. Fernandas Viljasenjoras-Sebastianas apie Ispanijos karalių rezidencijas bei rūmų ceremonialą XV–XVI a. Kultūros vakaras

Prof. Fernandas Viljasenjoras-Sebastianas apie Ispanijos karalių rezidencijas bei rūmų ceremonialą XV–XVI a.
Kultūros vakaras

Europos valstybių valdovų rūmų pristatymo programa

2013 m. kovo 14 d. 17.00–18.30 val.
LDM Taikomosios dailės muziejus

Kas yra keliaujantis dvaras ir kokios buvo svarbiausios Ispanijos karalių rezidencijos?
Ką apie valdovų gyvenimo būdą gali atskleisti rezidencijos ir jų erdvinė struktūra?
Kokie buvo Ispanijos karališkojo rūmų ceremonialo formavimosi šaltiniai?
Kurie valdovai turėjo daugiausia įtakos ispaniškojo ceremonialo formavimuisi?
Kokios ceremonijos anuomet vyko Ispanijos karališkosiose rezidencijose?
Kokių karališkojo protokolo taisyklių buvo laikomasi Ispanijoje?
Ką liudija karališkojo El Eskorialio vienuolyno istorija ir struktūra?
Kokios gali būti Ispanijos ir Lietuvos valdovų dvarų tradicijų raidos paralelės?

Į šiuos ir daugelį kitų klausimų atsakys žinomas jaunosios kartos ispanų mokslininkas, Kantabrijos universiteto (Universidad de Cantabria) Santandere docentas, meno istorijos daktaras Fernandas Viljasenjoras-Sebastianas  (Fernando Villaseñor Sebastián). Daugelis jo pranešimo Protokolas, papročiai ir ceremonialas Ispanijos monarchijos karališkuosiuose rūmuose XV–XVI a. idėjų neabejotinai kels minčių apie Ispanijos ir Lietuvos valdovų dvarų tradicijų raidos paraleles, bendrąsias Europos valdovų rūmų ceremonialo nuostatas.

Renginyje dalyvaus: 
Ispanijos Karalystės nepaprastasis ir įgaliotasis ambasadorius Miguel Arias Estevez
Dr. Vydas Dolinskas (Valdovų rūmų muziejus)
Daiva Mitrulevičiūtė (Valdovų rūmų muziejus)
Muzikinę programą išilgine fleita ir gotikine arfa atliks Ieva Baublytė (Valdovų rūmų muziejus)

Ispanijos karalių pilys ir rūmai

Šimtmečius menančios Ispanijos karališkosios rezidencijos (pilys, tvirtovės ir rūmai), liudijančios šalį valdžiusių monarchų didybę, galią ir įvairių kultūrinių bei meninių tradicijų įtaką, jau XV–XVI a. stebino ir iki šiol tebestebina savo gausumu ir prabanga.

XV a. Ispanijos karaliai neturėjo nuolatinės būstinės. Ispanijos valdovų dvaras vis dar keliavo po šalį, siekdamas palaikyti valstybės integralumą, demonstruoti galią, užtikrinti administracines funkcijas ir garantuoti karalių bei jų aplinkos išlaikymą. Vadinamieji katalikiškieji karaliai – Ferdinandas Aragonietis ir Izabelė Kastilietė – tęsė ir užbaigė rekonkistą, t. y. iš musulmonų atkovojo paskutines žemes Pirėnų pusiasalyje. Tai taip pat skatino dvaro mobilumą. Ilgainiui susiformavusi ir visame krašte išplėtota karališkųjų rezidencijų sistema yra unikalus bei itin įdomus Ispanijos viduramžiškos architektūros raidos bruožas, būdingas ir vėlesniems laikams. Keliaujančio dvaro karališkieji apartamentai būdavo įrengiami ne tik svarbiausių miestų pilyse arba neįtvirtintuose rūmuose (dažnai priklausiusiuose didikams), bet ir kaimiškuose medžioklės arba poilsio dvaruose, vienuolynuose, sunkiai prieinamose tvirtovėse. Atsirado pareigūnai, prižiūrėję tokius apartamentus, nusistovėjo apartamentų struktūra. Svarbiausios šio periodo rezidencijos buvo Sevilijos karališkieji rūmai, Saragosos, Segovijos, Toledo, Kordobos pilys ir Granados rezidencinis ansamblis.

XVI a. ispanų monarchai iš Habsburgų dinastijos – Karolis I (labiau žinomas imperatoriaus Karolio V vardu) ir Pilypas II – pamažu perėmė nuolatinio rezidavimo vienoje vietoje tradicijas ir galop 1561 m. įsikūrė Madride. Jie pradėjo, o vėlesni Ispanijos valdovai tęsė ištaigingų karališkųjų rezidencinių ansamblių, sudarytų iš kelių skirtingą funkcinę paskirtį turinčių pastatų, statybas. Tokių kompleksų privalomi struktūriniai komponentai buvo vadinamieji Karališkieji apartamentai, Karališkoji menė, Karališkosios arklidės ir Karališkoji koplyčia. Šiuos padalinius prižiūrėjo specialūs pareigūnai. Miestų rūmai su sodais, pramogoms ir medžioklėms skirtos pilys suformavo ištisą valdovų žinioje esančių rezidencijų tinklą, kuris tankiausias buvo XIX amžiuje. Šios rezidencijos kelis šimtus metų buvo rekonstruojamos, modernizuojamos, puošiamos. Visi reprezentaciniai statiniai buvo ir yra geriausiai matoma vizuali, architektūrinė Ispanijos monarchijos ir bemaž sudievinto valdovo galios išraiška, kurią išryškino ir karališkojo ceremonialo ritualai. Ispaniškojo ceremonialo raida ir pagal jo reikalavimus komponuotos rezidencijų patalpos akivaizdžiai liudija, kad Ispanijos karalius, kaip ir daugelis kitų Europos monarchų, pamažu tolo nuo savo dvariškių ir tautos. Žymiausios ir monumentaliausios Naujųjų laikų Ispanijos karalių rezidencijos yra Madrido karališkieji rūmai, Šv. Ildefonso karališkoji rezidencija netoli Segovijos. Išskirtinę vietą užima monumentalus karališkasis Šv. Lauryno vienuolynas El Eskorialyje, kuris buvo statomas pagal iš anksto gerai apmąstytą planą ir turėjo atitikti visus ceremonialo reikalavimus, tapti idealiu valdovo kataliko rezidencijos modeliu.

Ispanijos karališkųjų rūmų ceremonialas

Politinės, socialinės, kultūrinės ir meninės valstybės raidos aplinkybės darė įtaką tiek valdovo dvaro struktūrai, tiek diplomatiniam protokolui ir reprezentacijos tradicijoms. Vieši monarchų pasirodymai pavaldiniams ir visuomenei, įvairiomis progomis rengiami priėmimai, šventės ir pokyliai, kurių forma ir turinys buvo nulemti ilgamečių tradicijų, derinti su architektūrinėmis erdvėmis, stilistinėmis aplinkos naujovėmis.

Iki XVI a. pabaigos Ispanija buvo politiškai ir kultūriškai nevienalytė šalis, kurią sudarė keletas savitą istorinę ir kultūrinę tradiciją turėjusių regionų (karalysčių, kunigaikštysčių), suvienytų po vieno valdovo skeptru. Karaliaus dvare vyravo vadinamasis kastilietiškasis protokolas, nes Kastilija buvo visos Ispanijos suvienijimo branduolys. Tačiau tam tikri ceremonialo elementai, renginių formos, patalpų struktūra ir salių dekoro motyvai buvo perimti iš kitų regionų, didelę įtaką turėjo ir maurų tradicijos, kurios liko gyvybingos iš jų perimtose ir taip pat reprezentaciniams tikslams naudotose daugiausia pietinės Ispanijos rezidencijose.

XVI a. nusistovėjo nuolatinės valdovo rezidavimo vietos Madride tradicija. Ispanijos karalius Pilypas II apsisprendė nuo kastilietiškojo, daug įvairių įtakų patyrusio protokolo nuostatų, pereiti prie griežto burgundiškojo ceremonialo. Šie ritualai ir protokolo supratimo būdai dar labiau praturtino istorinę bei meninę Ispanijos karališkųjų rūmų funkcionavimo tradiciją ankstyvaisiais Naujaisiais laikais. Taip susiformavusi ispaniškoji karališkųjų rūmų etiketo ir ceremonijų tradicija tapo populiariomis ceremonialo taisyklėmis daugelyje Europos monarchijų. Jos įtaka buvo jaučiama ir Lietuvos didžiųjų kunigaikščių bei Lenkijos karalių dvaruose.

Monarcho rūmų ceremonialo reikalavimų pažinimas atskleidžia pačios valstybės istorijos, tradicijų, valdymo ir dvaro gyvenimo subtilybes, leidžia adekvačiau įvertinti visuomenės kultūrines nuostatas, suvokti rezidencijų ir jų struktūrinių dalių istorinę paskirtį, stilistinius sprendimus, atskleidžia švenčių, ceremonijų bei kasdienybės esminius bruožus.

Fernandas Viljasenjoras-Sebastianas (Fernando Villaseñor Sebastián) meno istorijos daktaro disertaciją „cum laude“ 2008 m. apgynė Salamankos universiteto (Universidad de Salamanca, Ispanija) Geografijos ir istorijos fakulteto Meno istorijos departamente. Pranešėjas studijavo arba stažavosi Madrido, Londono, Paryžiaus, Romos ir Niujorko aukštosiose mokyklose bei mokslinių tyrimų centruose. Dirbo Madrido IE universitete, kuriame jam buvo suteiktas profesoriaus vardas. Šiuo metu dėsto Kantabrijos universiteto (Ispanija, Santanderas) Filosofijos ir literatūros fakulteto Naujų amžių ir Naujausiųjų laikų departamente. Pagrindinės mokslinių tyrimų ir pedagoginės veiklos kryptys yra Ispanijos istorinis ir teritorinis paveldas bei urbanistinė miestų raida, pasaulietinės architektūros (ypač rezidencinės) paveldas, Ispanijos monarchijos istorija ir dvaro ceremonialas, istorinė ikonografija, riterių ordinai ir jų architektūra. F. Viljasenjoras-Sebastianas aktyviai dalyvauja tarptautiniuose mokslo mainuose, tarptautiniuose mokslinių tyrimų projektuose, rengia pranešimus ir paskaitų ciklus įvairiomis Vidurinių amžių ir ankstyvųjų Naujųjų laikų architektūros, dailės, raštijos paveldo, karališkojo dvaro istorijos bei kultūros temomis tarptautinėse konferencijose Ispanijoje, Italijoje, Prancūzijoje, Didžiojoje Britanijoje, Jungtinėse Amerikos Valstijose. Pranešėjas yra išleidęs dvi autorines mokslines monografijas, skirtas XV a. Kastilijos ikonografijai ir iliustruotoms rankraštinėms knygoms. Jis taip pat sudarė 18 mokslinių knygų, Ispanijoje, Italijoje ir Vokietijoje paskelbė bemaž 70 mokslinių publikacijų ir recenzijų kolektyvinėse monografijose, mokslinėje periodikoje, elektroninėje leidyboje. F. Viljasenjoras-Sebastianas dalyvavo rengiant dvi parodas ir jų katalogus, vertė mokslinius tekstus iš italų ir anglų kalbų. Jis yra Prancūzijos nacionalinės senienų draugijos užsienio narys, Saragosos (Ispanija) Šv. Liudviko karališkosios menų akademijos narys, kelių Ispanijos premijų už paveldo tyrimus ir populiarinimą laureatas.

Fernandas Viljasenjoras-Sebastianas Lietuvoje svečiuojasi Nacionalinio muziejaus Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų rūmų muziejaus kvietimu. Jo vieša paskaita ir kultūros vakaras suorganizuotas bendradarbiaujant su Ispanijos Karalystės ambasada Lietuvoje ir Lietuvos dailės muziejumi.