Straipsniai

Pradžia  |  Muziejaus veikla  >  Straipsniai  >  Lietuvos didžiųjų kunigaikščių rūmai Vilniaus Žemutinėje pilyje. Atgimusi istorija

Gintautas Striška
Lietuvos didžiųjų kunigaikščių rūmai Vilniaus Žemutinėje pilyje. Atgimusi istorija

Vilniaus Žemutinė pilis pastaraisiais metais sulaukia itin didelio visuomenės dėmesio. Jau dešimtmetį trunkantys Lietuvos didžiųjų kunigaikščių rūmų (vadinamų Valdovų rūmais) atkūrimo darbai ir apie dvidešimt metų vykstantys archeologiniai tyrimai nepaliko abejingų – vieni palaiko atkūrimą, kiti, jau stovint atkurtai rezidencijai, tam dar prieštarauja ir norėtų viską daryti kitaip arba net pradėti iš pradžių. 2009 m. sausio 1 d. įsteigus Nacionalinį muziejų Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų rūmus šios istorinės rezidencijos gyvenimas tarsi iš naujo atgimė. Viena muziejaus užduočių – pristatyti rūmų praeitį – įrengti ekspozicijas, maksimaliai atkurti rūmų interjero išvaizdą ir tinkamai prižiūrėti autentiškas rūmų liekanas. 2009 m. liepos 6 d. Lietuvos didžiųjų kunigaikščių rūmai buvo atidaryti, tiesa, tik simboliškai, dalyvaujant karališkųjų šeimų atstovams ir šalių prezidentams. Tenka apgailestauti, kad statytojai nesugebėjo laiku užbaigti darbų. Tačiau nuo tada galima skaičiuoti pirmuosius atgimusių rūmų žingsnius.

Šiame straipsnyje aptariami istoriniai įvykiai, vykę Vilniaus Aukštutinėje ir Žemutinėje pilyse bei jų teritorijoje rūmams nustojus gyvuoti, pasakojama, kokiomis aplinkybėmis gimė atkūrimo idėja, šios minties kelias ir įgyvendinimo variantai.

Vilniaus pirmojo paminėjimo Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino (1316–1341) laiškuose 1323 m. data yra Vilniaus pilių ir miesto istorijos pradžia. Atokiau nuo pagrindinių didžiųjų prekybos kelių, gražioje ir gynybai patogioje erdvėje, įsikūrusi Lietuvos sostinė tampa vieta, į kurią, siekdami užimti sostą, dairosi savi kunigaikščiai, ją savo tikslu laiko ir tuometės valstybės priešai – Vokiečių ordino riteriai ir misionieriai. Galime teigti, kad Vilniaus pilys paveldėjo jau II tūkstantmečio pradžioje susiformavusį lietuvių genčių teritorijos, kaip ekonomikos, prekybos ir kulto centro, vaidmenį. Vilniaus virtimo sostine klausimą nagrinėjęs archeologas profesorius Albinas Kuncevičius mano, kad Vilniaus pilys sostine neabejotinai tampa pasibaigus Traidenio (1269–1282) valdymo laikotarpiui[1]. Archeologiniai duomenys byloja, kad Vilniaus pilies vietoje jau XIII a. antroje pusėje buvo intensyviai gyvenama, stovėjo mediniai pastatai[2], ant Pilies kalno būta medinės pilies, o XIV a. pradžioje bent jau dalis Žemutinės pilies apjuosta mūrine gynybine siena su bokštais[3]. Greičiausiai krašte dominavusi ir ypatingą statusą turėjusi pilis jau XIV a. pradžioje buvo aukščiausios kunigaikščių ir dvasininkų valdžios simbolis. Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino laiškuose Vilnius – jau rezidencinis miestas su jame stovinčia bažnyčia. Pakrikštijus Lietuvą 1387 m. Vilnius tapo ir pagrindiniu naujosios religijos centru.

XV, XVI ir XVII a. pirmoje pusėje Vilniaus vaidmuo Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės gyvenime buvo plačiai nagrinėjamas įvairiais istorijos rakursais, Vilniaus Žemutinė pilis tuomet išgyveno savo aukso amžių. Po XVII a. viduryje vykusio karo su Maskva, kai Vilniaus miestas ir pilys 1655–1661 m. buvo užimti maskvėnų ir kazokų, Lietuvos didžiųjų kunigaikščių rūmai buvo apiplėšti ir apgriauti. Atgavus Vilniaus pilis rūpintasi, kad rūmai nesugriūtų, tačiau kaip valdovų rezidavimo vieta jie buvo nebetinkami. Atvykę valdovai su palyda apsigyvendavo privačiuose rūmuose, o atskirais atvejais ir turtingesnių miestiečių namuose[4]. Beveik tuoj po karo – jau 1666 m. Jonas Kazimieras Vaza ir 1670 m. Mykolas Kaributas Višnioveckis ketino restauruoti sugriautus rūmus Vilniuje, tai užfiksuota Lietuvos Metrikoje[5]. XVIII a. Lietuvos pavietų seimeliai taip pat nuolat reikalaudavo, kad valdovas reziduotų Vilniaus pilyje, ir siekė, kad būtų atstatyta valdovo rezidencija, net ketino kiekvienam Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės gyvenamajam kiemui skirti 10 auksinų vienkartinį mokestį[6].

Kadangi valdovas nerezidavo Vilniuje, XVII a. antroje pusėje šio miesto reikšmė menko. Vis didesnę svarbą įgijo ir ilgainiui antrąja pagal reikšmingumą valdovo rezidencija Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje tapo Stepono Batoro ant Vytauto pilies pamatų XVI a. pabaigoje perstatyta Gardino pilis. Nuo 1673 m. Gardine vykdavo Abiejų Tautų Respublikos Seimo susirinkimai, o 1726 m. Seimo sprendimu 1736–1740 m. statoma naujoji valdovo rezidencija[7]. Tai iš esmės nulėmė, kad Vilniaus rūmai nyko, buvo nebenaudojami ir nebeatstatomi, tačiau Vilnius tuomečių Abiejų Tautų Respublikos įstatymų prilygintas Varšuvai ir laikytas Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės sostine.

Po XVII a. vidurio karo keliasdešimt metų rūmai nebebuvo naudojami. Tyrinėdamas rūmų apgyvendinimo klausimą, istorikas Stasys Samalavičius aptiko, kad 1699 m. jau keletas miesto gyventojų buvo išsinuomoję patalpas ir gyveno rūmų pastate, tačiau patikimų ir tikslių duomenų apie nuolatinius gyventojus XVIII a. pirmoje pusėje nėra. Tik 1766 m. Seimas Vilniaus vaivadai nurodė rūmų pastatus naudoti visuomenės reikmėms. Šis nutarimas ne tik įteisino, bet ir paspartino miestiečių apgyvendinimą rūmuose[8].

Po 1795 m. įvykusio trečiojo Abiejų Tautų Respublikos padalijimo Vilnius tapo vienos iš Rusijos gubernijų centru. Naujoji valdžia visomis priemonėmis stengėsi įsitvirtinti krašte, skyrė lojalius valdininkus, bandė įteisinti savo buvimą šiose žemėse sau naudinga linkme interpretuodama šalies praeitį ir ieškodama slaviškų šaknų. Carinė administracija, bandydama keisti krašto gyventojų mąstyseną šalinti buvusios valstybės karinės galios požymius, pradėjo naikinti Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės ekonominį, kultūrinį lygį bei valstybingumą liudijančius statinius. 1799 m. Lietuvos krašto gubernatorius Ivanas Fryzelis priėmė nutarimą ir pavedė Kremenčiugo pirkliui Moisiejui Sluckiui išardyti Lietuvos didžiųjų kunigaikščių rūmus. Per keletą metų iš rūmų belikę griuvėsiai, tik rytinio korpuso vietoje, panaudojant išlikusias rūmų dalis ir pamatus, sienas bei pertvaras, pastatytas dviejų aukštų gyvenamasis namas, priklausęs pirkliui Abraomui Šliosbergui (Abraham Schlossberg). Kitų korpusų vietoje susiformavo erdvi aikštė; jos pietinėje dalyje įrengta prekyvietė su medinėmis krautuvėlėmis. Likusi tuščia aikštės dalis buvo naudojama kariuomenės apžiūroms vykdyti.

Daugelis istorijos tyrinėtojų mano, kad rūmai griauti kaip valstybingumo simbolis, kaip Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės didybę ir praeitį menanti institucija. Kiti teigia, kad rezidencijos būklė buvo avarinė ir todėl priimtas sprendimas griauti. Greičiausiai abu veiksniai nulėmė tai, kad rūmų greičiau neliktų. Kad rezidencija buvo apirusi, užfiksuota ne viename dokumente, taip pat greičiausiai dėl prastos pastato stogų būklės rūmų trečiasis aukštas buvo iš esmės neapgyvendintas. Tačiau, atsižvelgę ir į kitus griovimo darbus, kai kartu su svarbiausia valstybės rezidencija beveik tuo pat metu (1802–1807) buvo nugriauti Radvilų rūmai (Vilniaus gatvėje), apleisti Boguslavo Radvilos rūmai prie Neries, rūmai prie Pranciškonų vienuolyno Trakų gatvėje, Jonušo Radvilos rezidencija už miesto sienos Vilniaus vartų, miesto gynybinė siena[9], galime teigti, kad valstybingumo ir jo veikėjų atminimo naikinimas buvo kryptingas. Taigi, griaunant (kad ir apleistus) rūmus, buvo sunaikinta Vilniaus istorijos dalis, pakeistas istorinis senojo miesto veidas.

Nugriovus Vilniaus Žemutinės pilies Lietuvos didžiųjų kunigaikščių rūmus XIX a. pradžioje beveik visa pilių teritorija atiteko Rusijos karinės administracijos žinion. Senojo arsenalo pastatai ir A. Šliosbergo gyvenamasis namas dar prieš sukilimą buvo pritaikyti kareivinėms, karininkų butams. Po 1831 m. sukilimo caras nurodo Vilniuje įrengti tvirtovę. Įsakyta nugriauti Vilniaus Žemutinės pilies teritorijoje dar tebestovėjusius pastatus – Pilies vartus, Vyriausiąjį teismą, mūrines krautuves, Pilies ir žemės teismo rūmus bei kitus smulkesnius pastatus. Į gynybinę sistemą buvo norima įtraukti arba nugriauti ir Vilniaus katedrą, tačiau, siekdamas išvengti neramumų katalikiškame krašte, tam pasipriešino pats caras Nikolajus I. Tobulėjant artilerijai įtvirtinimų strateginė reikšmė buvo abejotina, nes net Rusijos imperijos karininkai teigė, kad dėl Vilniaus reljefo sąlygų tvirtovė negalėtų apginti miesto[10]. Atrodo, kad tvirtovės paskirtis buvo daugiau simbolinė, Pilies kalne kaip dominavimo simbolis buvo iškelta Rusijos imperijos vėliava. Caro karinė įgula Vilniaus Aukštutinės ir Žemutinės pilių teritorijoje šeimininkavo iki 1878–1884 m., kai tvirtovė buvo panaikinta, pylimai nulyginti, miestui sugrąžintas parkas. Įrengiant karinę citadelę Vilniaus pilių teritorijoje buvo sunaikintas beveik visas Žemutinės pilies architektūrinis ansamblis. Kasant gynybinį griovį (fosą) sunaikinta ir dalis kultūrinio sluoksnio. Tačiau, kita vertus, ilgus dešimtmečius uždara teritorija nebuvo užstatyta ir urbanizuota[11], kartu su „minimaliais“ nuostoliais išsaugotas archeologinis paveldas.

Sugriovus rezidencinius Lietuvos didžiųjų kunigaikščių rūmus, o vėliau ir beveik visos Žemutinės pilies pastatus, istorinę praeitį simbolizavo Aukštutinės pilies liekanos. Tik jos, nors ir apirusios, liko stovėti virš žemės ir buvo matomos iki mūsų laikų. Aukštutinės pilies pietvakarių gynybinis bokštas ilgainiui tapo pagrindiniu Vilniaus simboliu. Tarpukario laikotarpiu (XX a. pirmoje pusėje) įvairiose iliustracijose „Gedimino“ pilis buvo Vilniaus lietuviškumo ir viso Vilniaus simbolis, o po Antrojo pasaulinio karo šis miestas (o užsienyje greičiausiai ir visa Lietuva) būdavo atpažįstamas iš Pilies kalno vakarinio bokšto („Gedimino“ pilies) vaizdo arba silueto. Aukštutinės pilies, kaip buvusio valstybingumo simbolio, dominavimas įprasmintas 1919 m. sausio 1 d., kai atkūrus Lietuvos valstybę pirmą kartą Gedimino pilies bokšte buvo iškelta Lietuvos vėliava. Vėliava iškelta ir atgavus Vilnių (1939 m. spalio 29 d.) bei prasidėjus Lietuvos tautiniam atgimimui (1988 m. spalio 7 d.). Galima teigti, kad Vilniaus Aukštutinė pilis beveik 200 metų išlaikė visuomenės ryšį su buvusia pilies, miesto ir visos valstybės istorija.

XIX a. pabaigoje miestui iš karinės įgulos atgavus dalį Vilniaus pilių teritorijos, 1884 m. leista lankytis ir Pilies kalne. Vis dažniau vietinė spauda keldavo žmonių susidomėjimą publikuodama įvairias žinutes apie atkasamas senienas. Vilniaus pilių vaizdai, kaip pagrindinis miesto akcentas, vis dažniau patekdavo ir į fotografų objektyvą. Greičiausiai XIX a. antrą pusę–XX a. pradžią galima įvardyti kaip susidomėjimo senienomis periodą, kai buvo atliekami ir pirmieji paminklosaugos darbai. Be abejo, tvarkymo darbai daugiausia koncentravosi į dar stovinčios Aukštutinės pilies išsaugojimą. Pirmieji bokšto pamatų ir rūmų sienų pamatų tvirtinimai cementu užfiksuoti 1887–1888 metais[12]. Tai, kad buvo atliekami šie darbai, rodo besiformuojantį visuomenės požiūrį į paveldą. 1895 m. rudenį iš Sereikiškių parko pusės įrengus taką į Aukštutinę pilį[13], pagrindinis miesto istorinis simbolis atgijo, padaugėjo lankytojų. Matyt, jų buvo nemažai, nes bandant apriboti lankytojų kiekį, už įėjimą į Pilies kalną buvo imamas net nedidelis mokestis[14]. Remiantis įėjimo mokestį rinkusios Sodų komisijos 1896 m. ataskaita, neskaičiuojant mokinių ir vaikų (jiems įėjimas buvo nemokamas), kalną aplankė 36 900 žmonių. Grafas Antanas Tiškevičius 1901 m. Aukštutinės pilies bokšte įrengė kavinę taip pritraukdamas dar daugiau lankytojų[15].

Jau nuo XIX a. vidurio tuometėje Lietuvos teritorijoje jau pradėti ir archeologiniai tyrinėjimai. Vilniaus pilys dar nebuvo sistemingai kasinėjamos, tačiau 1853 m. tyrinėtojų-archeologų dėmesio viena pirmųjų tarp pilių sulaukė Lietuvos didžiojo kunigaikščio Žygimanto Augusto vasaros rezidencija Viršupyje[16]. Kultūros ir mokslo veikėjas, archeologas ir istorikas Adomas Honoris Kirkoras (Adam Honory Kirkor), kuris laikomas viduramžių archeologijos pradininku Lietuvoje[17], Viršupyje aptiko kelių statinių pamatus bei langų vietas, keletą krosnies koklių su rozetės ir gėlių ornamentu, vieną koklį, kaip manė tyrėjas, su Žygimanto Senojo atvaizdu, keletą monetų[18]. Šie ir kiti radiniai buvo perduoti 1855 m. Vilniuje įsteigtam Senienų muziejui, kuris taip pat kėlė nemažą susidomėjimą senienomis, krašto praeitimi. 1893 m. Vilniuje vykęs Devintasis rusų archeologų suvažiavimas vėl siekė aktualinti praeitį ir jos tyrimus, surengta senienų parodų, išleista leidinių. Platus mokslininkų būrys turėjo galimybę susipažinti ne tik su archeologijos paminklais, bet ir su krašto istorija bei kalba[19]. Tuomet jau pradėti vertinti Rusijos imperijos pakraščiuose buvę Europos architektūros paminklai, imtasi aktyvesnės jų apsaugos. Vilniuje vykusiame suvažiavime buvo skatinama aktyviau tyrinėti ir viduramžių epochos objektus. Vasilijus Vasilevskis, suvažiavimo metu skaitydamas pranešimą „Kur buvo Vilniaus Kreivoji pilis“, pilį lokalizavo Bokšto g. rajone ir taip sukėlė naujų diskusijų Vilniaus pilių klausimu.

Vilniaus Žemutinė pilis XIX a. buvo benueinanti į užmarštį. Uždara įgulos teritorija, nugriauti Žemutinės pilies pastatai, išlygintos Katedros aikštės vaizdas užaugino ne vieną naują vilniečių kartą, kurios atmintyje šių reliktų jau nebebuvo. Tačiau per visą XIX a. ir XX a. pradžioje Vilniaus pilių komplekso su jau nebeegzistavusiais Lietuvos didžiųjų kunigaikščių rūmais, kaip itin svarbiu simboliu, atminimas vis dar gyvavo dailininkų romantikų kūryboje – Pietro de Rosio (Pietro de Rossi), Karolio Račinskio (Karol Raczyński), Juozapo Jurgio Ozemblovskio (Józef Jerzy Oziembłowski), Marcelio Januševičiaus (Marceli Januszewicz), Juozapo Kamarausko darbuose.

Vilniaus Aukštutinės ir Žemutinės pilių teritoriją buvo stengiamasi įtraukti į miesto gyvenimą. Įrengtas skveras, sodinama medžių, o siekiant nuolat pabrėžti naujų šeimininkų valdžią, Katedros aplinkoje 1900–1903 m. pastatomas rusų poeto Aleksandro Puškino biustas ir Rusijos imperijos valdžios simbolis – carės Jekaterinos II paminklas. Bandant įrengti carės paminklo pamatus, buvo iškasta gili duobė, kurioje aptiktas ankstesnis akmenų grindinys, taip pat griuvenų, ankstyvesnių medinių pastatų liekanų. Katedros aikštėje suformuotas peizažinio plano skveras, kuris kartu su paminklu visiškai pakeitė buvusios tankiai užstatytos Žemutinės pilies erdvės vaizdą. Aptikti radiniai ir vykę darbai buvo aptarti spaudoje[20]. Nors šių darbų negalima vadinti archeologiniais tyrinėjimais, tačiau jie keldavo žmonių susidomėjimą. Panašiai atsitiko ir 1908 m. Senojo arsenalo kieme bandant įrengti pamatus mūriniam pastatui (dabar Lietuvos nacionalinio muziejaus biblioteka). Buvo atkastas nemažas plotas, kuriame aptikta žmonių griaučių, architektūrinių detalių, koklių ir kitų radinių. Šioje vietoje dirbo paprasti darbininkai, archeologinės priežiūros arba tyrimų niekas nevykdė, tačiau pasklidus žiniai apie radinius darbų apžiūrėti atvykęs Aleksandras Milovidovas juos kiek plačiau aprašė[21].

XX a. pradžioje jau buvo susiformavęs su paminklosauga susijęs visuomenės požiūris dėl Aukštutinės ir Žemutinės pilių teritorijos likimo, iš esmės buvo kovojama dėl pilių komplekso (tiesa, apimančio daugiau Aukštutinę pilį) išsaugojimo. Didelio visuomenės pasipriešinimo sulaukė 1911 m. parengtas projektas, numatantis Pilies kalne įrengti vandens rezervuarą. Šis įrenginys neabejotinai būtų subjaurojęs Aukštutinės pilies architektūrą ir sunaikinęs aikštelės kultūrinį sluoksnį. Tuomet Lietuvių mokslo draugija su Jonu Basanavičiumi priešakyje aktyviai priešinosi, kad nebūtų suniokotas paminklas. Draugija Vilniaus miesto tarybai pareiškė protestą, parengė ir įvairioms institucijoms išsiuntinėjo pranešimą, kuriame buvo atskleista Aukštutinės pilies istorinė ir architektūrinė reikšmė. Protestą dėl istorinio paminklo naikinimo reiškė ir Vilniaus mokslo bičiulių draugija, vienijusi lenkų tautybės inteligentus[22]. Pastangos nenuėjo veltui, ir šis projektas nebuvo įgyvendintas.

XX a. pradžioje ir po Pirmojo pasaulinio karo per Žemutinės pilies teritoriją tiesiant kanalizacijos sistemą būdavo aptinkama mūrinių pastatų likučių, kuriais susidomėjo Stepono Batoro universiteto (Vilniuje) profesorius Juliušas Klosas (Juliusz Kłos). Jis vadovavo daugybei darbų Aukštutinės ir Žemutinės pilių teritorijoje. 1930 m. pradėję smarkiai irti Aukštutinės pilies griuvėsiai ir 1931 m. potvynis sukėlė naują paminklosaugos specialistų susidomėjimo bangą. Po potvynio ant netvirto grunto pastatyti Vilniaus katedros pamatai ėmė trūkinėti. Katedros gelbėjimo darbai atnešė didelių atradimų. Buvo aptikti karališkosios giminės atstovų palaikai, Vilniaus katedros ankstesnių etapų mūrai. Spėjama, kad atliekant Vilniaus katedros tyrimus buvo rasti ir Lietuvos didžiojo kunigaikščio Vytauto palaikai. Šio asmens kapas – tai tarsi dar vienas simbolis. Jo paieškos tęsiasi ne vieną dešimtmetį. Katedrą tyrinėjęs habil. dr. Vytautas Urbanavičius spėja, kad Lietuvos didžiojo kunigaikščio palaikai rasti 1931 m. greta kitų karališkojoje kriptoje, tačiau apie tai buvo nutylėta[23].

1930 m., minint Vytauto Didžiojo 500-ąsias mirties metines, imtasi tvarkyti Aukštutinės pilies liekanas – nugriautas caro laikų medinis antstatas virš pietvakarių (Gedimino) bokšto, atstatytas trečiasis aukštas, įrengta apžvalgos aikštelė. 1930–1936 m., vadovaujant Stanislavui Lorencui (Stanisław Lorentz), buvo atkastos pietinio bokšto pamatų liekanos, o 1939 m. atliekant archeologinius tyrinėjimus atkastas šiaurinis gynybinis bokštas, dar kartą konservuota gynybinė siena ir mūrai. Darbams vadovavo Helena Cehak-Holubovičova (Helena Cehak-Hołubowiczowa) ir Vladimiras Holubovičius (Włodzimierz Hołubowicz) [24].

Buvo atliekami Vilniaus katedros remonto darbai, kartu 1938–1939 m. pradėta tvarkyti Katedros aikštę, tuo metu buvo vykdomi ir nedidelės apimties archeologiniai tyrimai. Netrukus po Antrojo pasaulinio karo Žemutinės pilies teritorijoje stovėjusiuose pastatuose įsikūrė įvairios organizacijos. Naujasis arsenalas atiteko Lietuvos (TSR) istorijos ir etnografijos muziejui, Katedra – Lietuvos dailės muziejui, Senojo arsenalo korpusų vietoje stovėjusiuose pastatuose kurį laiką gyveno kariškiai su šeimomis. Ant Valdovų rūmų rytinio korpuso pamatų A. Šliosbergo statytame ir caro kariuomenės ne kartą perstatytame name įsikūrė Respublikiniai pionierių rūmai.

Po karo pradėjus sugriauto Vilniaus miesto tvarkymo darbus iš miesto kvartalų buvo šalinamos griuvenos, tiesiamos komunikacijos. Viduramžių objektai tuomet nelaikyti archeologinių tyrimų vertais paminklais, todėl daugelis inžinerinių darbų vykdavo nežinant tyrinėtojams – nutiesta ne viena elektros kabelio, vandentiekio bei kanalizacijos linija. Lietuvos istorijos institutas pradėjo tyrinėti Vilniaus Žemutinės pilies Sereikiškių parką ir pilies teritorijoje, greta Senojo arsenalo vakarinio korpuso, stovėjusių Šv. Onos ir Šv. Barboros bažnyčių liekanas. Tais metais atkastas Žemutinės pilies gynybinės sienos pietryčių dalies fragmentas, kasinėta karališkojo malūno aplinkoje, Pilies kalno šiaurinės papėdės prieigose aptikta Senojo arsenalo ir bažnyčių mūrų likučių. Šiuos tyrimus laikytume Žemutinės pilies mokslinių tyrimų pradžia.

1964 m. į tuomečius Pionierių rūmus (buvusį A. Šliosbergo namą) bei Istorijos ir etnografijos muziejaus pastatą (dabar Lietuvos nacionalinis muziejus) tiesiant šilumos trasą, kuri kirto didesnę dalį Žemutinės pilies teritorijos, buvo aptikta Pilies gynybinės sienos, Lietuvos vyriausiojo Tribunolo rūmų, Valdovų rūmų vakarinio korpuso, ankstyvosios pilies gynybinės sistemos mūrų liekanų. Jos padėjo šiek tiek patikslinti iš piešinių ir kelių planų žinotą, tačiau niekuomet iki galo nenustatytą pilies pastatų lokalizaciją. Pastebėta, kad po žeme yra nemažai išlikusių pastatų liekanų ir radinių. Iš esmės netikėčiausi buvo ankstyvesni negu XVI a. radiniai ir mūrų liekanos, kurios papildė iki tol žinomas rašytines žinias apie Žemutinę pilį, o ypač apie jos mūrų raidą.

1983 m. paskelbus konkursą suprojektuoti Vilniuje nacionalinės galerijos pastatą netikėtai pradėtos svarstyti galimybės atkurti Lietuvos didžiųjų kunigaikščių rūmus. Šiame konkurse dalyvavo 24 architektų kolektyvai. Buvo pasiūlyta galeriją įrengti Vilniaus Žemutinės pilies Valdovų rūmuose ir pristatytas pirmasis atkūrimo projektas. Projektas visuomenėje sutiktas entuziastingai, tačiau buvo per drąsus ir neatitiko to meto politinių recenzentų „reikalavimų“[25].

Vilniaus katedroje (tuomet – Paveikslų galerija) rengiant kondicionavimo sistemą 1984–1985 m. išvalytos vakarinio Valdovų rūmų korpuso liekanos. Iš esmės atkastas vienas iš Valdovų rūmų rūsių. 1984–1986 m. suformuota idėja vietoj iškeltų Pionierių rūmų vadinamame A. Šliosbergo name (Valdovų rūmų rytinis korpusas) įsteigti Tautų draugystės muziejų. Dar 1976 m. Kazys Napoleonas Kitkauskas tuomečių Pionierių rūmų rūsiuose atlikęs keletą architektūrinių zondų nustatė, kad rūsiuose, be XIX a. užmūrijimų, yra išlikę nemažai autentiškų ankstyvesnių sienų, preliminariai tuomet datuotų XV amžiumi[26]. Iškilus Tautų draugystės muziejaus idėjai pasitaikė puiki proga atlikti platesnius tyrinėjimus.

Tuo metu jau gerą dešimtmetį vykę Vilniaus Žemutinės pilies Senojo arsenalo archeologiniai tyrimai iš esmės padėjo atkurti šį kompleksą. Pagal architekto Evaldo Purlio projektą 1986 m. buvo atstatytas ir muziejinei funkcijai pritaikytas Senojo arsenalo rytinis korpusas, kuriame įsikūrė Lietuvos dailės muziejaus padalinys – Taikomosios dailės muziejus. Beveik po dešimtmečio atstatyti ir Senojo arsenalo šiaurinis bei vakarinis korpusai, atitekę Lietuvos nacionaliniam muziejui. Arsenalo korpusų atstatymas tuomet didesnių diskusijų nesukėlė, buvo džiaugiamasi regeneruota ir atgaivinta Žemutinės pilies teritorija.

1987 m. Valdovų rūmų teritorijoje archeologinius tyrimus pradėjo Paminklų restauravimo ir projektavimo instituto grupė. Buvo iškastos kelios perkasos, atrastas šalia XIX a. pastato buvęs rūmų gotikinis rūsys. Aptiktos rūmų liekanos iš karto rodė, kad reikės itin didelio masto tyrimų. Jiems tuo metu dar nebuvo pasiruošta.

1987 m. pradėta ypač rūpintis kultūros paveldu, buvo įkurta Paminklosaugos draugija. Vilniuje akademinis jaunimas ir paminklosaugos entuziastai 1987 m. kovo mėnesį įkūrė klubą „Talka“. Tų pačių metų gegužės mėnesį susibūrė gamtosauga besirūpinanti draugija „Santarvė“, buvo įkurtas Lietuvos (TSR) kultūros fondas. Jo tiesioginis uždavinys – kultūros paveldo puoselėjimas, tyrimai, lėšų kultūros paminklams restauruoti rinkimas. Vienas svarbiausių šio fondo tikslų buvo kaupti lėšas Žemutinei piliai iki galo atstatyti[27]. Kultūros fondui tarpininkaujant ir išeivijos lietuviams remiant išleista Adolfo Šapokos „Lietuvos istorija“. Už ją surinkti pinigai buvo skirti rūmams atstatyti[28]. Fondo sukauptomis lėšomis finansuoti ir 1990–1992 m. tyrimai[29].

Devintojo dešimtmečio pabaigoje prasidėjęs Tautinis atgimimas į buvusią Vilniaus Aukštutinės ir Žemutinės pilių teritoriją pritraukė minias žmonių. Simboliška tai, kad naujas Lietuvos istorijos puslapis pradėtas versti Vilniaus pilių širdyje – Katedros (tuomet Gedimino) aikštėje. Čia vyko ne vienas mitingas, kuriame buvo skelbiami nepriklausomybės šūkiai. Lietuvos didžiųjų kunigaikščių rūmai atgimė kaip šalies politikos formavimo lopšys. 1988 m. birželio 3 d. susibūrė 35 žmonių iniciatyvinė grupė ir buvo įsteigtas Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdis. Pirmasis Sąjūdžio iniciatyvinės grupės posėdis įvyko tų pačių metų birželio 7 d. Valdovų rūmų požemiuose, kuriuose tuomet buvo prisiglaudęs „Talkos“ klubas. Iš esmės šiame posėdyje buvo suformuluoti bendrieji Sąjūdžio veiklos principai ir numatyta artimiausia veikla, laipsniškai atvedusi iki Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimo.

Valdovų rūmų teritorijos tyrimų pradžia sutapo su nuvilnijusia Tautinio atgimimo banga. Tuo metu atliekami Valdovų rūmų teritorijos archeologiniai tyrinėjimai, aptiktos pamatų liekanos, autentiški archeologiniai radiniai sudomino ne tik tyrėjų grupelę, bet ir didelę dalį visuomenės. Žmonės entuziastingai dalyvaudavo ir talkindavo atliekant tyrimus, kartu kreipdavosi į įvairias institucijas, reikalaudami atkurti Valdovų rūmus, kaip buvusios didingos Lietuvos istorijos simbolį. Iš esmės buvo norima tęsti nuo Senojo arsenalo pradėtą Žemutinės pilies atkūrimo procesą. Siekiant išsiveržti iš sovietinio režimo gniaužtų istorinės tiesos restitucija atrodė būtina, su tuo buvo siejamas ir Valdovų rūmų atkūrimas. Remiantis visuomenės nuomone, Valdovų rūmų tyrimai ir atkūrimas buvo įtrauktas ne tik į Kultūros paramos fondo programą. Lietuvos (TSR) mokslų akademijos prezidiumas, atsižvelgdamas į visuomenės pageidavimą atstatyti Žemutinės pilies rūmus ir neeilinę objekto reikšmę Lietuvos istorijai, 1988 m. priėmė nutarimą, kuriuo įpareigojo Lietuvos istorijos institutą vadovauti moksliniams tyrimams ir istorinės medžiagos rinkimui bei patvirtino plačią mokslinių tyrimų programą, numatančią Žemutinės pilies objektų tyrimo eigą. Istorijos institute sudaryta Pilių tyrimo grupė (habil. dr. Adolfas Tautavičius, dr. Albinas Kuncevičius). Jos vadovas – archeologas habil. dr. Vytautas Urbanavičius.

Ilgainiui Istorijos instituto Pilių tyrimo grupė buvo pertvarkyta į pilių tyrimo centrą  „Lietuvos pilys“. Ši įstaiga iki pat 2009 m. vykdė visus archeologinius tyrimus ir koordinavo rūmų istorinių tyrinėjimų darbus, pradėjo restauruoti ir archeologinius radinius.

Pradėti nuoseklūs tyrimai, sluoksnis po sluoksnio buvo atkasami vis ankstyvesni sluoksniai, vis nauji mūrai, aptinkama įvairiausių unikalių radinių. Tyrimų grupei sezono metu dažniausiai talkindavo Vilniaus vidurinių mokyklų aukštesniųjų klasių moksleiviai, Vilniaus universiteto ir Pedagoginio universiteto studentai. Tarp pagalbininkų būdavo tautiečių iš Lenkijos (Punsko), JAV, Brazilijos, Argentinos, Venesuelos, Kanados.

Atkasti Lietuvos didžiųjų kunigaikščių rūmų mūrai buvo ne tik atradimas, bet ir problema. Atėjus darganotam rudeniui ir artėjant žiemai rūmų sienos bei atkastos archeologinės perkasos nebūdavo užpilamos, nes kitais metais tyrimai būdavo tęsiami toliau. Tiriamos vietos turėjo būti maksimaliai apsaugotos nuo atmosferos poveikio. Atkasta Valdovų rūmų rūsių dalis buvo uždengta laikinomis medinėmis stoginėmis. Taip iki pat statybų pradžios nuo atmosferos poveikio buvo apsaugotos rastos vertybės ir sudarytos sąlygos sparčiau atlikti tyrinėjimus

Pilių tyrimo grupė nuolat sulaukdavo didelio visuomenės susidomėjimo, tad tekdavo ne tik tyrinėti, bet ir supažindinti žmones su atkastomis vertybėmis. Kasinėjimų aplinkoje įrengti pėsčiųjų takai, paliktos platesnės apžvalgos aikštelės, padedančios pamatyti dalį kasinėjimų vietų iš aukščiau. Vienoje buvusių Pionierių rūmų pastato salėje įrengta per kasinėjimus aptiktų archeologinių radinių ekspozicija. Atsirado galimybė tiesiog iš Valdovų rūmų autentiškų rūsių erdvių pakilti į A. Šliosbergo namo antrame aukšte įrengtą ekspoziciją ir, apačioje susipažinus su tyrimų aplinka, čia pat pamatyti autentiškus rūmų istorijos liudininkus – architektūros ir archeologijos radinius – smiltainio ir marmuro detales, profilines bei įvairių epochų paprastas plytas, koklius, keraminius, metalo, medžio ir kitus dirbinius. Išties tokia plataus masto archeologiją pristatanti ilgalaikė ekspozicija kasinėjimų teritorijoje atskiroje salėje įrengta bene pirmą kartą Lietuvoje.

Plečiantis tyrinėjimams gaubtais iš stiklaplasčio buvo uždengiami vis didesni Lietuvos didžiųjų kunigaikščių rūmų plotai. Pastebėjus, kad atkastų Valdovų rūmų rūsių autentiškose erdvėse yra puiki akustika, čia buvo pradėti organizuoti kultūros renginiai. Akustiką išbandė aktoriai, poetai, muzikantai. Valdovų rūmų erdvėse pastatyti ir keli istoriniai spektakliai. Tai Justino Marcinkevičiaus „Mindaugas“, Juozo Grušo „Barbora Radvilaitė“. Ši erdvė tapo neatsiejama Vilniaus kultūros renginių vieta.

Tolesnio Valdovų rūmų likimo klausimai buvo sprendžiami Vyriausybės lygiu konsultuojantis su ekspertais. Svarstyti keli siūlymai: atkastus rūmus užpilti žemėmis, pastatyti modernius apšiltintus gaubtus arba atkurti rūmus. Iš karto buvo atmestas pirmasis variantas, nesutarta tik dėl kitų dviejų. Todėl nuspręsta paskelbti Vilniaus Žemutinės pilies Valdovų rūmų atkūrimo koncepcijos konkursą. Be daugelio kitų, buvo suformuluotos pagrindinės konkurso sąlygos – išsaugoti autentiškumą ir maksimaliai laikytis archeologinių, architektūrinių ir ikonografinių tyrimų medžiagos.

1994 m. Lietuvos Respublikos Vyriausybė įpareigojo Kultūros ministeriją organizuoti Valdovų rūmų atkūrimo darbus, Lietuvos Respublikos Seimas pritarė Valdovų rūmų atkūrimo idėjai. 1996 m. parengtas Valdovų rūmų atkūrimo projektas ir maketas. Iš esmės šis projektas, laikantis mokslinių reikalavimų ir remiantis tyrimų duomenimis, buvo pirmasis bandymas atkurti buvusį rūmų fasadų ir vidaus erdvių vaizdą.

1997 m. rudenį prie Paminklų restauravimo instituto sukurta Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų rūmų atkūrimo projekto darbo grupė. Ji parengė „Vilniaus žemutinės pilies Valdovų rūmų atstatymo ir panaudojimo programos, projektavimo užduoties ir paminklotvarkos sąlygų pagrindinių matmenų projektą“. Po metų buvo parengtos ir su atsakingomis institucijomis suderintos „Istorijos ir kultūros paminklo paminklotvarkos sąlygos“ (rengė dr. Jonas Glemža).

Nuo pat tyrimų pradžios šio projekto eigą globojęs buvęs Prezidentas Algirdas Brazauskas Vilniaus pilių išsaugojimo, tolimesnio projekto darbų koordinavimo darbus simboliškai perdavė naujai išrinktam Prezidentui Valdui Adamkui ir 1998 m. vasario 8 d. Valdovų rūmų autentiškose erdvėse pasirašė Vilniaus pilių globos aktą.

2000 m. spalio 17 d. Lietuvos Respublikos Seimas, priėmė Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų rūmų atkūrimo ir paskirties įstatymą, kurį pasirašė Prezidentas Valdas Adamkus. Dokumento tekstas skelbė, kad „pabrėždamas valstybingumo simbolių reikšmę įtvirtinant tautines ir pilietines visuomenės vertybes, stiprinant tautinę ištikimybę ir solidarumą; suprasdamas istorines valstybingumo tradicijas įkūnijančių sunaikintų kultūros paveldo objektų atkūrimo svarbą krašto politinės savimonės ir kultūros puoselėjimui; remdamas ypatingai istorinei datai – Lietuvos vardo paminėjimo tūkstantmečio sukakčiai – skirtos programos įgyvendinimą; pritardamas Lietuvos žmonių, institucijų ir organizacijų, Pasaulio Lietuvių Bendruomenės Seimo reiškiamai valiai atkurti Vilniaus Žemutinės pilies valdovų rūmus, priima šį įstatymą“.

2000 m. rugpjūčio 23 d. žinomi visuomenės atstovai, suvokdami Valdovų rūmų reikšmę Lietuvos valstybingumo istorijoje, įsteigė Valdovų rūmų paramos fondą. Šio fondo tikslas – rinkti lėšas, remti Lietuvos valdovų rūmų atstatymą ir garsinti šį istorinį projektą.

2001 m. buvo priimtas politinis sprendimas rūmų atstatymo darbus baigti 2009 m., pasitinkant Lietuvos vardo paminėjimo tūkstantmetį. Iškelti pagrindiniai su rūmų atkūrimu susiję paminklosauginiai ir architektūriniai uždaviniai: vadovaujantis ikonografija, archeologijos duomenimis, analogijų studijomis paremtų projektuojamų rūmų antžeminio pastato erdvės gaubtas skirtas apsaugoti ir maksimaliai eksponuoti vertingiausią dalį – autentiškas rūmų liekanas.

Valdovų rūmų atkūrimo darbai prasidėjo 2002 m. gegužės 10 dieną. Šalia pietinio korpuso pamatų buvusiame gręžinyje ateities kartoms įbetonuodamas Valdovų rūmų pamatų kapsulę statybas pradėjo pirmasis atkurtos Lietuvos Respublikos Prezidentas Algirdas Mykolas Brazauskas.

Atkuriamų rūmų kontūrai turėjo atitikti ikonografinius duomenis, derėti prie pilių komplekso bei senamiesčio panoramos ir būti kuo artimesni turimai medžiagai. Kadangi ikonografija geriausiai atspindi paskutinį rūmų gyvavimo laikotarpį – XVII a., rūmams atkurti pasirinktas šio periodo pastato vaizdas, kuriam būdingi vėlyvojo renesanso ir ankstyvojo baroko stiliaus bruožai. Rūmų perimetras tiksliai nustatytas per archeologinius tyrimus atidengus visų korpusų pamatų liekanas. Pastato aukštingumui nustatyti buvo atlikti išlikusio rytų korpuso liekanų tyrimai, padėję nustatyti skliautų pėdų vietas, sąraminių arkų aukštį, langų angų dydžius. Remiantis tuo, kokie statybos principai tuo metu buvo taikomi patalpų vidaus proporcijoms atkurti, bei Pranciškaus Smuglevičiaus (Franciszek Smuglewicz) piešinių perspektyvos ir pastato plano duomenų analize, suprojektuotos vidinės erdvės. Šiaurės korpuso, kiemo fasadų, stogų formos atkurtos vadovaujantis netiesioginiais argumentais. Didelė dalis rūmų architektūros elementų ir interjero atkurta pagal šioje teritorijoje per archeologinius tyrimus rastas plytas, architektūros detales ir kitus statybinius elementus.

Atkuriamo gaubto pamatai įrengti dviem būdais. Erdvėse, kuriose numatyta eksponuoti autentiškas mūrų liekanas, greta išlikusių sienų įrengtos mūrus apgaubiančios konsolinės gelžbetoninės atramos, kurioms perduodamos visos apkrovos. Ties pietiniu ir rytiniu korpusais rūmų išorėje po žeme suformuota papildoma erdvė, kuri leis autentiškus mūrus apžvelgti iš rūmų išorės, vaikštant maždaug XVI a. žemės paviršiaus lygyje. Šioje erdvėje bus įrengta ir dalis archeologinės-istorinės didaktinės ekspozicijos. Antruoju būdu (Valdovų rūmų vakarinio ir šiaurinio korpusų dalyje) naujojo statinio apkrovos perduodamos įrengtiems gelžbetoniniams poliams pragręžus senųjų mūrų konstrukcijas. Šis pamatų variantas leidžia simboliškai arba iki galo atkurti skliautų sąramas ir eksponuoti senųjų rūsių erdvę.

Apsaugoti ir eksponuoti autentiškas mūrų liekanas buvo pagrindinė šio projekto užduotis. Laikantis tarptautinių paminklotvarkos reikalavimų rūmuose išlaikytas autentiškų mūrų liekanų ir naujai įrengtų konstrukcijų atskyrimo principas. Mūrų ekspozicijos erdvėse taikytos tik mūrui konservuoti skirtos priemonės, viskas palikta taip, kaip buvo aptikta archeologų, maksimaliai vengiant restauracinio pobūdžio darbų.

Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų rūmų interjerų atkūrimo ir ekspozicijų įrengimo bei pritaikymo reprezentacinėms, muziejinėms ir edukacinėms funkcijoms programą parengti ir įgyvendinti Kultūros ministerija pavedė Lietuvos dailės muziejui. Jame pradėjo veikti Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų rūmų interjerų ir ekspozicijų skyrius, kuris 2007 m. reorganizuotas į Lietuvos dailės muziejaus filialą Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų rūmai. Nuo 2009 m. sausio 1 d. Nacionalinis muziejus Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų rūmai pradėjo veikti kaip savarankiška institucija, atliekančia Lietuvos valstybės reprezentacijos funkciją, tenkinančia krašto kultūros, švietimo bei turizmo reikmes, palaikančia ir stiprinančia viso pasaulio lietuvių tautinę savimonę, šiuolaikinei visuomenei pristatančia senosios Lietuvos valstybės kultūros vertybes. Šiems tikslams įgyvendinti suplanuoti keturi teminiai ekspoziciniai maršrutai, kitos lankytojams aptarnauti ir kultūros bei turizmo informacijai skleisti reikalingos erdvės, numatyta plati edukacinė veikla.

2009 m. liepos 6 d., minint Lietuvos vardo paminėjimo tūkstantmetį, atkurti, bet iki galo neįrengti rūmai atidaryti tik simboliškai, tačiau pagrindinis 1988 m. visuomenės, specialistų ir valdininkų iškeltas tikslas pasiektas. Į atkurtus Lietuvos didžiųjų kunigaikščių rūmus ir įrengtas nuolatines jų ekspozicijas planuojama pakviesti 2013 m. vasarą.

Nuorodos

[1] Kuncevičius A. „Kodėl Vilnius tapo sostine?“, in: Baltų archeologija, 1994, Nr. 1, p. 10.

[2] Striška G. „Pilies kalno šiaurinės papėdės užstatymo raida pagal archeologinių tyrimų duomenis“, in: Vilniaus Žemutinė pilis XIV a.–XIX a. pradžioje. 2005–2006 m. tyrimai, sudarė L. Glemža, Vilnius, 2007, p. 159–181.

[3] Kitkauskas N. Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų rūmai, Vilnius, 2009, p. 40, 29 pav.

[4] Samalavičius S. „Kunigaikščių rūmų gyventojai XVIII a.“, in: Vilniaus Žemutinės pilies rūmai, t. 2: 1989 m. tyrimai, atsakingasis redaktorius A. Tautavičius, Vilnius, 1991, p. 79.

[5] Jučas M. „Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų rūmų Vilniuje sunykimas ir nugriovimas / The Decline and Demolition of the Palace of the Grand Dukes of Lithuania in Vilnius“, in: Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų rūmai ir jų atkūrimas europinės patirties kontekste. Tarptautinės mokslinės konferencijos medžiaga 2006 m. spalio 11–12 d. / The Palace of the Grand Dukes of Lithuania and its Restoration within the Context of the European Experience. Materials of the International Scientific Conference, sudarytojai / compiled by V. Dolinskas, D. Steponavičienė, Vilnius, 2009, p. 118.

[6] Ibid., p. 120–121.

[7] Ibid., p. 120–121.

[8] Samalavičius S. „Kunigaikščių rūmų gyventojai XVIII a.“, p. 80.

[9] Drėma V. Pranciškus Smuglevičius, Vilnius, 1973, p. 123.

[10] Glemža L. „Rūmų teritorija XIX–XX amžiuje“, in: Lietuvos didžiųjų kunigaikščių rezidencija Vilniuje, sudarytojas V. Urbanavičius, Vilnius, 2010, p. 61–62.

[11] Vitkauskienė B. R. „Vilniaus Aukštutinės pilies priežiūra ir konservavimas XIX amžiaus pabaigos–XX amžiaus pradžios periodikos duomenimis“, in: Lietuvos pilys, 2009, Nr. 5, p. 67.

[12] Gedimino aikštė Vilniuje, spaudai parengė F. Sliesoriūnas, Vilnius, 1980, p. 68.

[13] „Первая дорожка аллея на Замковой горе“, in: Виленский вестник, 1895 10 08 (publikuotas: Vitkauskienė B. R. „Vilniaus Aukštutinės pilies priežiūra ir konservavimas XIX amžiaus pabaigos–XX amžiaus pradžios periodikos duomenimis“, in: Lietuvos pilys, 2009, Nr. 5, p. 74).

[14] Gedimino aikštė Vilniuje, p. 71.

[15] Ibid., p. 75.

[16] Kirkoras A. H. Pasivaikščiojimai po Vilnių ir jo apylinkes, vertė K. Uscila, redaktorė P. Vitkuvienė, Vilnius, 1991, p. 153.

[17] Kulikauskas P., Zabiela G. Lietuvos archeologijos istorija Lietuvoje (iki 1945 m.), Vilnius, 1999, p. 78.

[18] 1853 m. rugsėjo 27 d. A. Kirkoro laiškas T. Narbutui iš Vilniaus, in: LMA VB RS, f. 18–185/13, p. 693–694 (laiško fragmentas publikuotas: Kulikauskas P., Zabiela G. Lietuvos archeologijos istorija Lietuvoje iki (1945 m.), Vilnius, 1999, p. 78–79).

[19] Kulikauskas P., Zabiela G. Lietuvos archeologijos istorija Lietuvoje, p. 125.

[20] Спрогис И. „Археологические наблюдения в. гор. Вильне“, in: Виленский вестник, 1900 11 24; 1900 11 28; Bulota A. „Senovės urvas Vilniuje“, in: Varpas, 1901, Nr. 3, p. 34, tas pats: Lietuvių tautos praeitis, t. 12 (4), Chicago, 1989.

[21] Миловидов А. „Случайные раскопки у подошвы Замковой горы в. г. Вильне“, in: Отчет Виленской публичной библиотеки и музея за 1908 год, Вильна, 1909, с. 42–53.

[22] Gedimino aikštė Vilniuje, p. 77.

[23] Urbanavičius V. „Kur palaidotas Vytautas Didysis? (Nauja hipotezė)“, in: Kultūros barai, 2011, Nr. 1.

[24] Holubovičiai E. ir V. Gedimino kalno Vilniuje 1940 metų kasinėjimų pranešimas, Kaunas, 1941, p. 5–6.

[25] Kitkauskas N. Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų rūmai, p. 23.

[26] Kitkauskas N. „Valdovų rūmų architektūra, stilių ir madų kaita“, in: Baltų archeologija, 1996, Nr. 1, p. 17.

[27] Kudaba Č. „Svarbiausia veikti“, in: Kultūros barai, 1987, Nr. 8, p. 7.

[28] Kitkauskas N. Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų rūmai, p. 23.

[29] „Labor improbus omnia vincit“, in: Baltų archeologija, 1996, Nr. 1, p. 1.

Straipsnis publikuotas leidinyje „Chronicon Palatii Magnorum Ducum Lithuaniae, vol. 1 (MMIX–MMX)“, sud. Gintautas Striška, Vilnius, 2011, p. 20–30.

Atnaujinta
2013-01-10
Pradžia  |  Muziejaus veikla  >  Straipsniai  >  Lietuvos didžiųjų kunigaikščių rūmai Vilniaus Žemutinėje pilyje. Atgimusi istorija