Tarptautinė paroda „Kryžiai yra dorybės ženklas, o Strėlė – pergalės... Sapiegos – valstybininkai, meno mecenatai ir kolekcininkai“ skiriama vienai garsiausių Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės didikų giminių – kunigaikščiams Sapiegoms. Dėmesio centre Sapiegų genealogija, valstybinė veikla, menų ir mokslų mecenavimas, fundacijos, kolekcionavimas. Parodoje pristatoma beveik 100 Sapiegų giminės atstovų portretų bei dar dukart tiek unikalių dokumentų ir knygų, Sapiegoms priklausiusių tapybos, tekstilės, grafikos, auksakalystės ir kitų meno kūrinių, ginklų, kitų istorinių relikvijų. Parodos autentiški XVI–XIX a. eksponatai ir ikonografinė medžiaga atskleidžia išskirtinius šios giminės iškilių atstovų nuopelnus Lietuvos, Lenkijos ir kitų Vidurio Rytų Europos kraštų meniniam bei kultūriniam paveldui, Lietuvos valstybingumo raidai. Eksponatų parodai skolina daugiau negu dešimt Lietuvos bei Lenkijos kultūros paveldo institucijų: muziejų, bibliotekų, archyvų ir bažnyčių. Pastaraisiais metais Europoje labai populiarios parodos, skirtos žymiausioms valdovų dinastijoms, didikų giminėms, jų meniniam paveldui. Rusėniškos kilmės Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės didikų giminei Sapiegoms skirta paroda paliudija ir glaudžius Lietuvos bei kitų Europos kraštų politinius, kultūrinius ir meninius ryšius, skaičiuojančius ne vieną šimtmetį
Didikų giminės istorija atkartoja Lietuvos istoriją
Dvigubas kryžius, kurio viršūnė užbaigiama strėle, – tai Sapiegų giminės herbas, vadinamas Lape (lenk. Lis). XVIII a. panegirikos šiai giminei ir jos herbui autorius heraldinius ženklus susiejo su Sapiegų dorybėmis ir pergalėmis, kuriomis daugelis giminės atstovų pasižymėjo valstybinėje arba visuomeninėje veikloje, karyboje, puoselėdami kultūrą ir meną. Kaip ir kita garsi lietuvių kilmės didikų Radvilų giminė, Sapiegos galėtų drąsiai teigti, kad senosios Lietuvos valstybės, vėliau – iš dalies visos Abiejų Tautų Respublikos, austrų Galicijos, naujosios Lenkijos ir Lietuvos istorija – tai jų giminės istorija. Nepapasakota, ne iš vadovėlių pažinta, o jų pačių kurta, išgyventa, sergėta. Aktyvų Sapiegų dalyvavimą istorijos ir kultūros procesuose liudija materialūs reliktai – po visą Vidurio ir Rytų Europos regioną pasklidusios bažnyčios, rūmai, vienuolynai, knygos, paveikslai, kiti meno kūriniai, dokumentai. Deja, likimas jiems nebuvo palankus. Daugelis Sapiegų paminklų prarasta arba telikę jų griuvėsiai, o iš kilnojamųjų vertybių rinkinių šias dienas pasiekė tik jų nuotrupos. Tačiau ir šios nuotrupos – užuominos rašytiniuose šaltiniuose, senieji sunykusių paveldo objektų atvaizdai liudija išskirtinius Sapiegų giminės ir atskirų jos atstovų nuopelnus stiprinant valstybę, kuriant jos kultūrą ir meną, saugant giminės atminimą, o kartu ir siekiant užtikrinti visuomenės gerovę bei ugdyti visų piliečių istorinę savimonę. Ir tai vėlgi svarbi giminės istorijos, jos paveldo likimo bei valstybingumo raidos paralelė.
Sapiegų galybės kūrėjas
Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės kancleris ir etmonas, Vilniaus vaivada Leonas Sapiega tiek amžininkų, tiek ir visos vėlesnės istoriografijos laikytas ir tebelaikomas ne tik ryškiausiu giminės atstovu, bet ir vienu iš pačių iškiliausių visų laikų Lietuvos valstybininkų, pastačiusių nesunaikinamą savo ir senosios Lietuvos valstybės paminklą – sukūrusių ir paskelbusių Trečiąjį Lietuvos Statutą, kuris išliko ilgiau už pačią valstybę. Jo sūnus Lietuvos pakancleris Kazimieras Leonas dėl gero išsilavinimo, rafinuoto meninio skonio bei gausių ir įspūdingų fundacijų laikomas vienu iš iškiliausių bei dosniausių Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės kultūros, meno, mokslo mecenatų, šia savo veikla galinčių prilygti valdančiųjų dinastijų atstovams. Sapiegų giminė priklauso Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės didikų giminių (Goštautų, Radvilų, Chodkevičių, Pacų ir kt.) grupei, kurios atstovus galima įvardyti kaip tam tikro laikotarpio faktinius Lietuvos valstybės valdovus, kompensavusius didžiojo kunigaikščio, didžiąją laiko dalį praleidžiančio ne Lietuvoje, valdžios vakuumą. Sapiegos atstovavo Lietuvos valstybei, kūrė ir sergėjo jos teisinę sanklodą, tarpvalstybinius santykius. Beje, jie puoselėjo viltį užimti Abiejų Tautų Respublikos valdovo sostą, tačiau dėl 1700 m. Valkininkų mūšio katastrofos ne tik šis planas buvo galutinai palaidotas, bet ir nutrauktas giminės absoliutaus dominavimo, arba hegemonijos, Lietuvoje laikotarpis. Nepaisant tokių radikalių permainų, iki pat Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės sunaikinimo Sapiegos puoselėjo planus stiprinti valstybę. Lietuvos artilerijos generolas bei Ketverių metų seimo maršalka Kazimieras Nestoras Sapiega, nors galiausiai ir parėmė 1791 m. gegužės 3 d. Konstituciją, tačiau, gindamas savo protėvių poziciją saugoti Lietuvos valstybės tradicinį statusą Abiejų Tautų Respublikos federacinėje sistemoje, pasižymėjo kaip tų pačių metų spalio 20 d. Abiejų tautų savitarpio garantijos įstatymo iniciatorius. Prancūzų imperatoriaus Napoleono Bonaparto rėmėjas ir bičiulis kunigaikštis Aleksandras Antanas Sapiega buvo vienas aktyviausių ir įtakingiausių 1812 m. Lietuvos laikinosios vyriausybės komisijos, arba Laikinosios vyriausybės, narių ir Karo komiteto vadovas, taip pat atsišaukimo „Lietuvos gynimas“ autorius.
Akivaizdu, kad ne visada ir ne visi Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės pareigūnai, taip pat ir Sapiegų giminės atstovai atitiko atsakingoms valstybės pareigybėms keliamus aukštus reikalavimus. Tačiau tokia pati situacija buvo ir tuometėje Lenkijos Karalystėje arba bet kurioje kitoje Europos valstybėje. XIX a. atsidūrę austrų atplėštoje Abiejų Tautų Respublikos dalyje – Galicijoje ir praradę savo saitus su istorinėmis Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės žemėmis, kunigaikščiai Sapiegos, atrodo, XX a. pradžioje vis dėlto bandė atkurti ryšius ir su po Pirmojo pasaulinio karo beatsikuriančia Lietuvos valstybe, tačiau, tenka apgailestauti, – nesėkmingai. Sapiegų paslaugomis pasinaudojo taip pat tuo metu valstybingumą atkūrusi ir jį tarptautinėje arenoje stiprinusi Lenkijos Respublika. Tiesa, Krokuvos kardinolo Adomo Stepono Sapiegos santykiai su Lenkijos valstybės viršininku Juozapu Pilsudskiu nebuvo paprasti.
Sapiegų giminės indėlis puoselėjant valstybingumą
Ilgainiui kunigaikščių titulą užsitikrinusios Sapiegų giminės išskirtinį statusą istorijoje liudija ir sausi statistiniai faktai. Per 17 istoriškai aprėpiamų kartų yra žinoma 380 Sapiegų ir Sapiegaičių. Net 73 Sapiegų atstovai, kaip iškilūs istoriniai asmenys, įtraukti į išsamų Lenkijoje leidžiamą biografinį žodyną. Per 400 metų net 51 Sapiegų giminės atstovas buvo aukštas valstybės pareigūnas, 30 iš jų buvo Lietuvos senatoriai, net 11 – Lietuvos kancleriai ir pakancleriai – t. y. faktiniai Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės vyriausybės vadovai. Taip pat jie užėmė kitų ministrų (pvz., Povilas Jonas, Kazimieras Jonas buvo garsūs etmonai), aukštų valstybės pareigūnų postus, buvo kariuomenės vadai. Sapiegų giminėje buvo net 4 vyskupai (Vilniaus vyskupas Aleksandras Kazimieras, Žemaičių vyskupas Paulius Pranciškus, Vilniaus vyskupas koadjutorius Juozapas Stanislovas ir Krokuvos arkivyskupas kardinolas Adomas Steponas), keliolika vaivadų ir kaštelionų. Užimtų svarbiausių pareigybių Lietuvoje skaičiumi Sapiegos nusileido tik kunigaikščiams Radviloms. Sapiegų padėties išskirtinumą patvirtina ir jų giminystės ryšiai su kitomis iškiliausiomis Lietuvos ir Lenkijos giminėmis – Radvilomis, Chodkevičiais, Sanguškomis, Tiškevičiais, Pacais, taip pat Potockiais ir Branickiais.
Įdomu, kad būdami įsitikinę Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės patriotai, tapę aktyviais katalikais, kildinę save iš Gediminaičių dinastijos, Sapiegos itin uoliai prisidėjo prie nacionalinio šventojo Kazimiero Jogailaičio kulto stiprinimo bei plėtros. Kulto paplitimą liudija Lietuvos didikų giminių savo vaikams parenkamas Kazimiero vardas. Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės laikais bent 10 aukštų valstybės pareigūnų iš Sapiegų giminės turėjo Kazimiero vardą kaip pirmąjį arba antrąjį. Sapiegos itin didžiavosi, kad XVII a. viduryje jų Ružanų pilyje „svečiavosi“ šv. Kazimieras, t. y. karų metu čia buvo slepiamos jo relikvijos. Šios kelios pastabos apie atskirus Sapiegų atstovus ir keletas statistinių faktų apie giminę padeda suvokti, kad kunigaikščiams Sapiegoms skirta paroda bei ją lydinčios mokslinės, leidybinės, kultūrinės, edukacinės programos yra prasmingos ir turi daugeriopą reikšmę tiek šiandieninės Lietuvos, tiek Lenkijos visuomenei, siekiant aktualinti jų paveldą. Taigi iškili Sapiegų giminė yra būdas, priemonė arba pretekstas pažinti valstybės ir tautos praeitį, tautų santykius, kultūrinius ir meninius procesus.
Sapiegų giminės paveldas
Tarptautinė paroda „Kryžiai yra dorybės ženklas, o Strėlė – pergalės... Sapiegos – valstybininkai, meno mecenatai ir kolekcininkai“ skiriama šiai vienai garsiausių rusėnų kilmės Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės didikų giminių. Idėja surengti Sapiegoms skirtą parodą kilo Krokuvos Vavelio karališkosios pilies – Valstybinių meno rinkinių vadovams. Sprendimą pirmiausia nulėmė palanki aplinkybė, kad, bendradarbiaujant su giminės senjoru kunigaikščiu Mykolu Sapiega, per kelis dešimtmečius Vavelio piliai pavyko sukaupti didžiausią Sapiegų giminės meninio paveldo vertybių kolekciją, kuri čia buvo saugoma nuo pokario audrų. Rengiant parodą, šią kolekciją papildė kitose Lenkijos ir Lietuvos kultūros institucijose saugomi eksponatai, susiję su Sapiegų gimine. Sapiegoms skirta paroda „Sapiegos: kolekcininkai ir mecenatai“ Krokuvos Vavelio karališkojoje pilyje veikė 2011 m. spalio 3–gruodžio 31 d. Joje buvo eksponuojama ir keliolika Lietuvos muziejų bei bibliotekų paskolintų eksponatų. Krokuvos parodą ir bemaž 250 jos eksponatų įamžino solidus mokslinis katalogas, kiti informaciniai leidiniai. Paroda sulaukė 26 tūkst. lankytojų.
Vilniuje 2012 m. vasario 16–gegužės 20 d. surengta tarptautinė paroda „Kryžiai yra dorybės ženklas, o Strėlė – pergalės... Sapiegos – valstybininkai, meno mecenatai ir kolekcininkai“, kaip ir 2010–2011 m. surengta bei Žalgirio jubiliejui skirta ekspozicija, yra Krokuvos parodos tęsinys. Į Vilnių atkeliavusi paroda papildyta, praplėsta jos tematika, akcentuoti Lietuvos valstybės ir visuomenės raidai aktualesni Sapiegų giminės veiklos bei jos atstovų, ypač Čerėjos (Ružanų) linijos narių, nuopelnai. Vilniaus parodoje pristatoma daugiau kaip 300 eksponatų. Ją taip pat lydi solidus mokslinis katalogas su išsamiais teminiais įvadiniais straipsniais ir eksponatų apibūdinimais. Iš Vavelio atkeliavo beveik 150 eksponatų. Vilniuje surengtą parodą vertybėmis labiausiai papildė ir svarbias Sapiegų giminės veiklos sritis pristatyti padėjo Lietuvos sostinės bibliotekose bei istorijos archyve saugomi eksponatai – knygos ir dokumentai.
Parodos eksponatai istorinę praeitį atkuria dabarčiai
Pirmosiose dviejose salėse lankytojus pasitinka net 72 giminės atstovų žvilgsniai, sklindantys iš unikalios Kodenio bažnyčios portretų galerijos, sukurtos XVIII a. pradžioje. Nors dauguma realių Sapiegų giminės protėvių vaizduojami tikroviškuose arba imaginaciniuose galerijos portretuose, čia yra ir legendinės kilmės ženklų – galerija pradedama Lietuvos didžiųjų kunigaikščių Vytenio ir Gedimino portretais, kuriais savo kunigaikštišką kilmę grindė Sapiegos, akcentavę ir savo romėniškąsias šaknis. Giminės istorija, valstybinė veikla Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje, paskyrimai į aukščiausius valstybės postus atsispindi šių salių portretų ekspoziciją papildančiuose įspūdingo turinio ir išvaizdos pergamentuose bei kituose dokumentuose. Jie taip pat liudija Sapiegų siekį pagrįsti savo kilmę nevengiant ir istorijos falsifikavimo, norą gauti garbingus grafų ir kunigaikščių titulus.
Sapiegų giminės nuopelnai kultūros ir meno plėtros srityje pristatomi keturiose gretimose salėse. Sukaupti eksponatai padeda įžvelgti Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės ir visos Abiejų Tautų Respublikos, kaip Vakarų ir Rytų meno tradicijų sąveikos lauko, fenomeną.
Pirmiausia atskleidžiamas Sapiegų indėlis į Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės sakralinio meno paveldą. Nedaug ne tik didikų, bet ir Europos valdovų giminių galėtų pasididžiuoti, kad net du joms priklausę Švč. Mergelės Marijos paveikslai buvo vainikuoti popiežių karūnomis. Jau XVIII a. Romos popiežiai pripažino tiek Kodenio Šv. Onos, tiek Vilniaus Šv. Mykolo bažnyčios Dievo Motinos paveikslų, garsėjusių malonėmis ir globojusių Sapiegų giminę, išskirtinumą. Be šių išsaugotų paveikslų istorinių ir šiuolaikinių reprodukcijų, parodoje taip pat pristatomos unikalios sakralinės vertybės, susijusios su Sapiegų dėmesiu Bažnyčiai. Tai vieno dosniausių visų laikų Lietuvos mecenato pakanclerio Kazimiero Leono Sapiegos Vilniaus katedrai testamentu paliktos įstabių Briuselio XVII a. vidurio gobelenų kolekcijos išlikę audiniai, sidabriniai ir auksiniai liturginiai indai, su Sapiegomis susiję prabangūs liturginiai rūbai. Salės centre rodoma unikali XV–XVI a. Sapiegų Evangelija, priklausiusi Žyrovičų bazilijonų vienuolynui, kuriame iki šiol saugomas malonėmis garsėjantis bei taip pat popiežiaus karūnomis vainikuotas Dievo Motinos atvaizdas.
Greta sakralinės dailės kūrinių demonstruojamos ir daugiausia Sapiegų Krasičyno rezidencijoje XIX–XX a. pradžioje sukauptos pasaulietinio pobūdžio meno vertybės – paveikslai, meniniai audiniai, kiti taikomosios dailės kūriniai. Dalis miniatiūrinių istorinių asmenybių portretų primena Rusijos administracijos XIX a. išgrobstytus Derečino rezidencijos rinkinius. Šioje salėje istorine ir menine verte išsiskiria Švedijos karaliaus Jono III Vazos rūmų dailininko nutapytas Izabelės Vazaitės – Lenkijos ir Lietuvos valdovo Žygimanto Vazos sesers – portretas. Sapiegų išlavintą meninį skonį liudija ir kiti parodoje rodomi XVI–XVIII a. Vakarų Europos arba vietinių dailininkų sukurti tapybos darbai, portretai, XIX a. meistriškai atliktos dviejų Rembrandto paveikslų kopijos.
Siekiant pabrėžti Sapiegų, kaip meno ir kitų istorinių relikvijų kolekcininkų, nuopelnus gretimoje salėje rodoma dalis Sapiegų sukauptos ir XIX a. sąmoningai demonstruotos (pvz., portretuose) gausios vadinamųjų kontušo juostų kolekcijos. Ginklų ir šarvų rinkinyje savo istorine reikšme išsiskiria Osmanų kariuomenės, 1683 m. pralaimėjusios Vienos apgultį, vadovo Kara Mustafos sulaužyto kardo geležtė. Tai itin vertingas Abiejų Tautų Respublikos karines pergales liudijantis karo trofėjus.
Sapiegų nuopelnus kultūrai ir menui apibendrina salė, kurioje pristatomi dosniausių fundatorių, pirmiausia pakanclerio Kazimiero Leono Sapiegos, portretai, bažnyčių ir rūmų statybas, jų prabangą liudijantys inventoriai, fundaciniai ir kiti dokumentai, Sapiegų inicijuotų architektūrinių ansamblių istoriniai bei šiuolaikiniai atvaizdai.
Atskira parodos salė skirta Sapiegų giminės nuopelnams Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valstybingumo raidai atskleisti. Joje rodomi žymiausių giminės atstovų, bene labiausiai nusipelniusių Lietuvos valstybės, jos teisės istorijai, portretai, kuriuose pavaizduoti Lietuvos kancleriai, etmonai, Vilniaus vaivados, kiti aukščiausi pareigūnai. Žymiausias iš jų – Lietuvos kancleris, etmonas ir Vilniaus vaivada Leonas Sapiega, aktyviai dalyvavęs kuriant 1588 m. Trečiąjį Lietuvos Statutą ir jį paskelbęs. Vien šio fakto pakaktų, kad jis būtų laikomas ne tik garsiausiu ir talentingiausiu Sapiegų giminės atstovu, bet ir vienu žymiausių visų laikų Lietuvos valstybininkų. Greta eksponuojami Lietuvos kanclerių valdžios ženklai (spaudai), Sapiegų patvirtinti svarbūs valstybiniai dokumentai, Trečiojo Lietuvos Statuto XVI–XIX a. leidimai, Sapiegų heraldiniais ženklais pažymėti kokliai, rasti tyrinėjant Lietuvos didžiųjų kunigaikščių rūmus Vilniuje, Sapiegoms priklausęs nedidelis kabinetas.
Ekspoziciją užbaigia Sapiegų bibliotekų turtingus rinkinius primenančios vertybės – knygos, dokumentai, grafikos darbai, piešiniai ir pan. Salėje pirmiausia pristatoma Ružanų rezidencijoje kauptos Biblioteca Sapiehana knygų dalis, liudijanti ne tik Sapiegų bibliofilines nuostatas, bet ir jų nuopelnus steigiant bei aprūpinant Vilniaus akademijos Teisės fakultetą. Kita bibliotekos dalis pristato Krasičyne sukauptos Sapiegų bibliotekos įdomiausius veikalus, Romos miesto grafinius vaizdus. Vienas įdomiausių salės eksponatų – XVII a. pradžios „Sapiegų albumas“, arba Vilniaus vargonų tabulatūra.
Parodos erdvėse taip pat rodomi pagrindinių Sapiegų inicijuotų architektūrinių ansamblių – bažnyčių, vienuolynų ir rūmų – istoriniai atvaizdai ir šiuolaikinės fotografijos, dažnai liudijančios apgailėtiną nekilnojamojo kultūros ir meno paveldo būklę.
Surengti tokią didelę tarptautinę parodą buvo įmanoma tik sutelkus dviejų valstybių – Lietuvos bei Lenkijos – keliolikos institucijų ir jų darbuotojų pajėgas bei pastangas. Organizatoriai nuoširdžiai dėkoja visoms institucijoms, skolinusioms eksponatų, visiems, žodžiu, tekstu, darbu arba kita parama prisidėjusiems prie parodos surengimo.
Kunigaikščių Sapiegų giminė nuėjo ilgą istorijos kelią: nuo XV a. Lietuvos ir Maskvos valstybių paribio niekam nežinomų bajorų iki XVII a. pabaigos Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės hegemonų ir XX–XXI a. pasaulio piliečių. Jų atminimą Lietuvoje, Lenkijoje, Baltarusijoje, Ukrainoje, Rusijoje, Latvijoje liudija miestelių ir kaimų pavadinimai (Sapiegynė Vilniaus Antakalnyje, Sapiegiškis, arba Zapyškis, netoli Kauno, Sapiežynas – Drujos miestelio dalis, Sapiežynka netoli Bychovo, Sapiežynas – prie Didžiosios Lenkijos Kozmino ir kt.), nebylūs bei dažnai apleisti rūmai ir bažnyčios, taip pat kiek iškalbingesni muziejų eksponatai, archyvų dokumentai, bibliotekų knygos. Po platųjį pasaulį pasklidę Sapiegos nebeturi tokių glaudžių ryšių su savo protėvių žeme, pakeitusia sienas ir visuomeninę būtį. Reikia viltis ir tikėtis, kad ši tarptautinė paroda „Kryžiai yra dorybės ženklas, o Strėlė – pergalės... Sapiegos – valstybininkai, meno mecenatai ir kolekcininkai“, skirta Sapiegų giminės istorijai, jos nuopelnams valstybės, teisės, karybos, kultūros ir meno gyvenime, bei išsamus jos katalogas padės aktualinti istorinius giminės ir jos tėvynės saitus, Lietuvos visuomenei geriau pažinti istorinių asmenybių, iškilių giminių indėlį į krašto raidą, pristatyti kultūros ir meno paveldą, jį branginti ir saugoti kaip svarbų istorinį atminimą, siekiant ugdyti sąmoningą pilietį ir šalies patriotą. Simboliška, kad Sapiegoms skirta paroda atidaroma Vasario 16-ąją – Lietuvos valstybės atkūrimo dieną. Taip susiejamos senosios Lietuvos valstybės – Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės bei XX a. pradžioje atkurtos Lietuvos Respublikos valstybingumo tradicijos. Organizatoriai taip pat tikisi, kad parodos lankytojams ir katalogo skaitytojams vienos iš garsiausių Lietuvos didikų giminių istorija ir paveldas paliks neišdildomų įspūdžių, sukels lietuvių, lenkų ir kitų buvusios Abiejų Tautų Respublikos tautų bendros praeities pažinimo džiaugsmą.
Dalintis 
